Slider
Romas Otto

Samaria

Gateway to summer scout camp

Vartai į Romuvos stovyklavietę

Romas Otto with MPP

Pagerbimas už 60 metų savanorišką veiklą skautų organizacijoje

Certificate of service recognition

Mother spinning and teaching language to child

Motina slapta mokina vaiką lietuviškai.
Tai buvo uždrausta tarp 1864 ir 1904 kai Lietuvą valdė Rusijos caras

ROMUALDAS OTTO

Gimiau 1935m. Kaune, Lietuvoje.  Gyvenome Aukštuosiuose Šančiuose, Prancūzų gatvėje nr. 9, Kaune.

Baigiau Concordia Universitetą Montrealyje, Kanadoje – studijavau istoriją.  40metus dirbau “Director of Compensation and Manpower Planning” pareigose Canadian Pacific transporto firmoje.

Vokietija užima Lietuvą:

Aiškiai prisimenu tą dieną kai Vokietija okupavo Lietuvą.

Karo belaisvių stovyklos išdygo viena po kitos mūsų gyvenvietėje – tai buvo vielomis aptverti laukai.   Belaisviai gyveno ant plikų laukų.  Žiemos buvo tokios žiauriai šaltos, kad jie klykdavo iš skausmo iki mirdavo nuo šalčio.   Pastoviai girdėdavau tuos klyksmus, nes mūsų namas buvo skersai gatvės nuo vieno iš tų laukų.  Vokiečiai neturėjo kuo save išmaitinti – o ką kalbėti apie belaisvius, tai jie reguliariai pradėjo rusus belaisvius naikinti.

Matydavome kaip vokiečiai savo tankus varydavo į Devintą fortą.

Kai panaikindavo belaisvių stovyklą, nelikdavo nė gabalėlis popieros ant lauko.  Mano močiutė sakydavo – žiūrėk kokie jie švarūs.

1944:

Mano Tėvas iš Lietuvos pabėgo – sužinojo, kad kasnors jį išdavė.  Mano Dėdė Feliksas turėjo kabaretą Kaune kuriame dažnai lankydavosi vokiečių apsaugos kareiviai.  Vienas iš jų pašnibždėjo mano Tėvui, kad jo ieško Gestapas.   Dėdė Feliksas patarė jam prisirašyti prie darbo brigadų ir kartu su jomis iškeliauti Vokietijon.  Tėvas taip ir padarė. Tėvas atsidūrė Vienoje, Austrijoje kur jis įsidarbino spaustuvėje.  O mes visi likome Lietuvoje.

1944 metais Frontas judėjo ir jau buvo visai arti mūsų namų.  Vokietys Herbertas Walker, buvo mūsų šeimos draugas ir padėjo mums gauti traukinio bilietus į Vieną.  Mums tai nebuvo sudėtinga, nes mūsų pavardė vokiška.

Keliaujant per Dresdeno miestą traukinys sustojo.  Visas dangus buvo raudonas nuo gaisrų – degė visas miestas.  Dresdenas buvo Amerikonų ir Anglų visiškai išbombarduotas.  Neliko stovinčių pastatų.

Per kelionę keletą kartų stojome.  Pakeisdavo traukinio vagonus.  Viskas vyko labai organizuotai ir tvarkingai.  Hitlerio jaunimo organizacijos atnešdavo į traukinį maisto – sumuštinių ir sriubos.  Jie mums padėjo, nes mus skaitė volksdeutch.  Kai atvykome į Vienos pagrindine Hauptbahnhoffen stotį, Tėvas mūsų jau laukė.

Stovyklose:

Mus apgyvendino karo aviacijos barakuose Kempten lageriuose prie Memmingeno.  Lietuviai gyvenome penktame bloke.  Estai trečiame o latviai ketvirtame.  Sekančiame bloke apgyvendino įvairių tautų mišinį iš Rusijos – jie stovykloje jodinėdavo arkliais.

Veikė mokyklos, kad vaikai galėtų tęsti savo mokslą.   Veikė tautinių šokių grupės, chorai, vyko organizuoti bendruomenių subuvimai, koncertai.  Veikė įvairios organizacijos pav. Skautai.  Vaikams gyvenimas stovyklose buvo neblogas išskyrus tai, kad reikdavo vengti pakėlimo/nusileidimo takų kurie buvo pilni neišsprogdintų minų.  Mes stovykloje gyvenome tris metus.

Kai Tėvas nusprendė kad laikas emigruoti, mūsų didžiausia baimė buvo, kad grąžins mus į Lietuvą.  Rusus pabėgėlius dažnai grąžindavo į Rusiją.  Tai ypač dažnai darė amerikonai.   Atvažiuodavo su savo “jeep” mašinomis dėvėdami mėlynas kepures, sušaukdavo visus vyrus ir klausdavo:  “Kodėl negrįžtate į savo namus?”  Amerikonai norėdavo kuo greičiau atsikratyti pabėgėlių.   Kai stovyklą perėmė šveicarai, jie nustojo grąžinti pabėgėlius. Tačiau anglai ir amerikonai savo zonose tai tęsė toliau.  Prancūzai taip pat stūmė pabėgėlius grįžti namo.   Vienas mano draugas buvo Prancūzų paimtas karo belaisviu.  Jie jam davė pasirinkimą: grįžti namo arba stoti į tarnybą pas “French Foreign Legion”.   Jis pabėgo ir įstojo į vienuolyną.  Jį ten paliko ramybėje.

Plaukiam į Kanadą:

Kai nusprendėme emigruoti, Tėvas nuėjo pas Raudonąjį Kryžių teirautis ar turime šeimos Pietų Amerikoje, Amerikoje arba Kanadoje.  Tolimas Tėvo giminaitis Rudolfas Otto gyveno Tavistock miestelyje, Ontario.  Jis mus iškvietė į Kanadą.

Iš Bremerhaven uosto išplaukėme laivu “Samaria”.  Tai buvo 1948m. ruduo ir jūra buvo labai nerami.  Mums davė apelsinų.  Daug keleivių sirgo, tai mums atiduodavo tuos apelsinus ir mes jais apsivalgydavome.  Atplaukėme į Kvebeko miestą.  Aiškiai prisimenu  pilaitės - Chateau Frontenac vaizdą.  Išlipant kiekvienas gavome po $5.  Nes buvome iškviesti, tuojaus mus įsodino į traukinį.  Ilgai važiavome.  Buvome labai išalkę.  Vienoje stotelėje pamačiau, kad pardavinėja pieną  ir bulkutes.  Visus savo $5 išleidau ant tų baltų bulkučių ir pieno – o tada visą kelionę prasėdėjau tualete.  Sveiki atvykę Kanadon!

Išlipome Toronte kur naujoje Chryslerio mašinoje mūsų jau laukė Dėdė Rudolfas.  Man teko sėdėti priekyje, klausytis radijos ir uostyti skanų mašinos sėdynių odos kvapą.  Jaučiausi, kad patekau į dangų!  Rudolfas truputį kalbėjo lietuviškai, tai galėjome šiek tiek susikalbėti.  Koks puikus pirmas įspūdis!!!   Trumpam apsigyvenome pas jį Tavistock ir tada persikėlėme į Montrealį.

Gyvenimas Kvebeko provincijoje:

1963m. apsivedžiau ir sukūrėme gyvenimą Montrealyje. Mano tėvai persikėlė į Torontą, nes Tėvas ten gavo darbą su lietuvių savaitiniu laikraščiu “Tėviškės Žiburiai”.

Kvebeko prancūzai buvo labai draugiški naujai atvykusiems.  Jie mūsų nebijojo ir nevengė.  Niekada nejaučiau jokios diskriminacijos.  Jie mus priėmė lengvai, ypač, nes buvome Romos katalikai kaip ir jų dauguma. Mūsų klebonas Kun. Kubilius nuėjo pas Kardinolą Leger paprašyti perkelti mūsų Aušros Vartų parapiją iš sandėlio į naujas patalpas. Jis paprašė žemės sklypo ant kurio galėtumėm pasistatyti savo parapijos bažnyčią.  Su Leger pagalba gavome žemę visai šalia “metro” stoties ir pasistatėme ten bažnyčią kuri veikia iki šiai dienai.

Būti lietuviu:

Kanada mane išmokslino ir Kanada mane išmaitino.  Mano Tėvas sakydavo:  “Žinok kieno duoną valgai”.   Esu kanadietis, bet taip pat jaučiu pareigą ir dėl Lietuvos.  Jeigu reiktų Lietuvą ginti – eičiau ją ginti.  Nors esu jau per senas kariauti, jaučiu didžiūlę simpatiją Lietuvai.  Man smagu bendrauti su lietuviais ir mėgstu kalbėti lietuviškai.  Esu Kanadietis su lietuvišku paveldu – esu Kanados lietuvis.

Lietuva, nors mažytis kraštas, įstengė įveikti Rusijos bandymus ją anuliuoti.   Gilus mūsų rezistencijos simbolis – tai vargo mokykla. Motina verpdama prie ratelio moko šalia sėdintį vaikelį skaityti lietuviškai iš uždraustos lietuviškos knygos.   Lietuvės moterys išlaikė mūsų kultūrą – lygiai panašiai kaip kad bažnyčia išlaikė naikinamą prancūzų kultūrą Kvebeke.    Nors esame maži, atstatėme savo nepriklausomybę 1918m. ir vėl antrą kartą 1990m., nepaisant visų Rusijos bandymų išnaikinti mūsų kultūrą, kalbą ir tradicijas.

Ateitis:

Mūsų jaunimui:  atminkite, kad esate kilę iš garbingos ir stiprios praeities.  Didžiuokitės savo kilme, nes nors esame maži – nugalėjome milžinus. Lietuviai pasiryžę ir užsispyrę žmonės.  Didžiuokitės, kad esate jų dalis.

Kanados imigrantai daug prisidėjo vystant šį kraštą.  Bet, už  20 metų nebebus Kanados lietuvių.  Asimilacija įsigalės.  Tai aiškiai matosi pas Kanados prancūzus.  Sakoma, kad kultūros išsilaiko kai patiria išnykimo pavojų.  Jei patogiai ir gerai gyvensime – viską pamiršime, tik baliavosime ir  mėgausimės gyvenimu... Bet, jei prieš akis stojasi išnykimas, išliksime, nes kovosime, kad neišnyktume.

 

Fotografijos: Kanados lietuvių muziejus/archyvas ir viešai prieinami šaltiniai.

This post is also available in: EN