Slider
Marija Kalvaitienė

Refugees flee by train

Pabėgalių kelias

USS General Sturgiss ship

USS General Sturgiss

Port of La Guaira 1950s

La Guairos uostas, Venezueloje 1950s

Brooks, Alberta

Brooks, Alberta

MARIJA KISIELAITYTĖ KALVAITIENĖ

Gimiau 1931m. Vilkaviškyje, Lietuvoj.  Virbalyje baigiau 6-tą skyrių ir Kybartuose dar 3 klases.  Planavau stot į gimnaziją kai prasidėjo karas ir taip ir pasibaigė visi mano mokslai.

Laikas trauktis:

Mano tėvas Pranas, dirbo Virbalio malūne.  Mano Mama Marija pagimdė  9 vaikus.  Turėjau 2 brolius ir 6 seses, bet juos vos pažinau.  Kai kuriamnors sukako 16m. amžiaus, tuojaus išvykdavo į Kauną kur gyvenimas buvo įdomesnis ir gyvesnis negu mūsų mažame kaimelyje.   Tėvas jau buvo patyręs karą per Pirmąjį pasaulinį karą kai teko jam tarnauti kariuomenėje.   Jis patyrė badą ir gyveno apkasuose.  Tikras stebūkas, kad jis liko gyvas.

Dėl to jis labai bijojo karo.  Kai pamatė, kad jau dega Vilkaviškis ir kad keliai pilni bėgančių žmonių, jis gerai suprato kas mūsų laukia.  Nutarė, kad turime bėgti ir bėgti staigiai.  Atidarėme visus tvartus, paleidome gyvulius ir patys pasitraukėme į Vakarus, Vokietijos pusėn.

Pabėgame iš stovyklos:

Kai tik išgirsdavome atlekiančius bombonešius, viską palikdavome ant kelio ir bėgdavome slėptis į šalia kelio esančius griovius arba į miškus.  Pagaliau pasiekėme Kulum (?).  Čia iš žmonių atėmė gyvulius ir vežimus.  Ten buvo didžiūlė stovykla kurioje gyveno tūkstančiai žmonių – pabėgėlių kaip ir mes.  Stovykla buvo aptverta vielomis ir saugoma kareivių bokštuose.  Tėvas labai nervavosi mums esant Kulum ir nutarė, kad turime iš čia trauktis.

Turėjau seserį kuri gyveno Arnstadte, Vokietijoje.  Vieną dieną, besivaikščiojant aplink mūsų baraką, Tėvas man sako: “ Tu turi kaipnors pabėgti iš stovyklos ir nueiti į Kulum centrinį paštą ir pasiųsti seserei telegramą jai pranešti kur mes esame ir paprašyti jos pagalbos.”  Pastebėjome, kad sargai netobulai ėjo savo pareigas  ir kad vienas bokštelis buvo tuščias, tai Tėvas perkirpo vielas ir aš pralindau pro skylę.   Nežinau kaip, bet man pasisekė surasti paštą ir pasiųsti telegramą.  Po kelių dienų sesers vyras su mumis susisiekė.  Vieną tamsią naktį, kai sargų bokštas vėl buvo tuščias, mes visi pabėgome pro skylę tvoroje ir movėme tiesiai į Arnstadt.  Tik vėliau sužinojome, kad jis sargams buvo davęs cigarečių ir alkoholio bonkų kyšį, kad paliktų bokštelį tuščią.

Traukiniu į Vakarus:

Arnstadt buvo maždaug 200 km. nuo Berlyno.  Ten buvo pilna rusų karo belaisvių.  Vokiečiai bijojo artėjančių rusų ir košmaro kuris atsitiks kai jie paleis tą masę belaisvių.  Jie labiau bijojo belaisvių paleidimo negu atžygiuojančios armijos.

Tėvas norėjo, kad trauktumėmės kuo toliau nuo Berlyno.  Susikombinavome traukinio bilietus iki Hanau.  Ilgai važiavome tuo traukiniu.  Jis trumpai sustodavo, kad keleiviai galėtų truputį pasimankštinti ir vėl traukdavo tolyn. Vieną ypatingai karštą dieną kai traukinys buvo sustojęs, mano draugė ir aš netoliese radome upelį ir pradėjome žaisti mėtydamos akmenis į vandenį ir lakstant aplinkui.  Taip džiaugėmės ištrūkę iš to traukinio.  Po kiek laiko nutarėme grįžti į traukinį.  Oi Dieve!!!  Bėgiai buvo tušti!  Traukinys išvažiavo be mūsų!!!  Kaip tai galėjo atsitikti?!  Nutarėme eiti palei bėgius – eventualiai turėsime pasiekti tą traukinį kuriame yra mūsų tėvai.  Taip ir bėgome paskui traukinį šaukdamos:  “Mamą, kodėl mus palikai?”

Geležinkelio darbuotojai žinojo į kurią pusę nuvažiavo mūsų traukinys tai jie mums padėjo.  Įsodino į sekantį traukinį kuris važiavo ton pačion pusėn.  Atvažiavome į Hanau ir ėjome pėsčiom iki suradome pabėgėlių stovyklą ir savo tėvus.

Gyvenimas stovyklose:

Gyvenome kareivinėse, barakuose po 4 šeimas viename kambaryje.  Virdavome bendroje virtuvėje.  Valgiau viską ką gaudavau, kad tik nebūčiau alkana.   Labai trūko aprangos, ypač vaikams kurie greitai viską išaugdavo.   Laukdavome šalpos paketų iš Amerikos.  Dažniausiai žmonės kurie tuos paketus dalindavo, pirmieji pasirinkdavo tai ko jie nori ir mes, gyvenantys stovyklose, gaudavome tai kas likdavo.  Bet…buvome aprengti ir išmokome gražiai persiųti bei prisitaikyti  - iš senų drabužių pasigamindavome “naujus”.

Mums atsivėrė lyg naujas gyvenimas šiose stovyklose.  Lankėme gimnaziją, priklausėmė tautinių šokių grupėms ir chorams – buvo daugelis organizuotų užsiėmimų iš kurių galėjome pasirinkti tai kas domino.  Lietuviai dažniausiai bendravo su kitais lietuviais.  Dažnai prie mūsų prisijungdavo ir latviai su estais.   Švęsdavom visas šventes, vykdavo daug šokių, buvo daug progų bendrauti.  Atkūrėme visas organizacijas kurios buvo veikusios Lietuvoje.  Organizuota veikla klęstėjo šiose stovyklose.

Traukiame į Venezuelą:

Sužinojome, kad Lietuvą jau pilnai okupavo rusai.  Žinojome, kad mums tenais gyvenimo nebėra.  Mes rusų bijojome.  Dėl to turėjome susirasti gyventi kurnors kitur, bet ne Lietuvoje.

Pamažu žmonės pradėjo emigruoti į įvairius kraštus.  Pirmieji išvyko jaunesni ir tinkantys darbams.  Jei buvai 50 ar 60 metų amžiaus – buvo sunkiau išvykti.  Jei turėjai bėdos su sveikata ar buvai dar senesnis, buvo labai sunku rasti kraštą kuris tave priimtų.

Mes stovyklose išgyvenome 5 metus.   Kai mūsų stovyklos gyventojų skaičius žymiai sumažėjo, mums pranešė, kad stovykla bus uždaryta.  Tuojaus davėme prašymus vykti į Ameriką ir Kanadą, bet atsakymo nesulaukėme.

Turėjau seserį kuri prieš keletą metų emigravo į Venezuelą.  Ji mus iškvietė, tai mes išvykome į Venezuelą.  Išplaukėme kariniu laivu “General Sturgess” iš Bremerhaven uosto ir atplaukėme iki New Orleans,  Amerikoje.   Laive buvo pilna žydų ir jie visi išlipo New Orleans.   Mes tęsėme kelionę į Venezuelą.  Plaukėme per neramius vandenis iki pasiekėme La Guaira, Venezuela.  Kaip džiugu buvo matyti mūsų laukiančią seserį!   Sulipome visi į sunkvežimį ir atvažiavome į jos namus Caracas mieste.  Jos namai - du kambariai Alta Vista gatvėje.  Mes keturiese miegojome skersai lovos.  Taip ir gyvenome du metus.

Buvau 18m. amžiaus ir gavau gerą darbą tekstilės fabrike, nes mokėjau lietuvių ir vokiečių kalbas.  Lengvai ir greitai išmokau ispanų kalbą.  Fabrike dirbo didelis skaičius lietuvių.  Mano darbas buvo sekti medžiagų inventorių.  Kai lydavo lietus, darbininkams pasisekdavo pagaminti daug medžiagos, nes dėl drėgmės siūlai netrūkdavo.  Bet kai stigdavo lietaus, per sausrą, gamyba vyko silpnai, nes siūlai vis trūkdavo ir juos reikdavo raišioti, kad darbas vyktų toliau. Tai užtrukdavo ilgai.  Darbininkams mokėdavo už baigtą gabalą audinio – tai sausra darbininkams daug kainuodavo.  Aš tenais uždirbau labai gerą algą – 1,000 Bolivarų per mėnesį.  Tomis dienomis tai buvo labai didelė alga – galėjau išlaikyti visą savo šeimą.

Man gyvenimas Venezueloje buvo geras.  Lietuviai greitai susiorganizavo į lietuvių bendruomenę: veikė chorai, tautinių šokių grupės, skautai, įsteigėme lietuvišką parapiją su lietuviu kunigu.  Neužilgo visi gavo gerus darbus – niekas neliko be darbo.  Sekmadieniais visi bendravome, vykdavo sporto žaidynės – gyvenome gerą gyvenimą.

Ūkininkaujame Albertoje:

Turėjau seserį kuri gyveno Albertos provincijoje Kanadoje.  Mano Tėvas pasiryžo palikti Venezuelą ir keltis Kanadon.  Vykau ir aš kartu su šeima.   Sumokėjau už mūsų skrydžius ir visi išskridome į Montrealį, o iš ten traukiniu keliavome į Brooks, Albertą.  Sesuo ir jos vyras patys neseniai ten įsikūrę ir gyveno nomuojamuose kambariuose miestelyje.  O už miestelio jie nomavo ūkį kuriame jie dirbo.  Mes visi apsigyvenome su jais tuose kambariuose.   Visa šeima kartu su jais dirbo jų ūkyje, o aš gavau darbą miestelio savivaldybėje kaip buhalterė.

Persikeliame į Paryžių - Ontario:

Kai ištekėjau, mano vyras Zigmas ir aš nusprendėme, kad neturime ateities Brooks, Albertoje.  Čia buvo gan didelis skaičius ansktyvesnės emigracijos lietuvių atvykusių 1920 metais.  Jie nelabai mus priėmė – nusprendė, kad mes jiems “per geri”, perdaug pasaulio matę ir, kad norime kažko geresnio.

Su vyru nusprendėme persikelti į Paryžių, Ontario provincijoje, kur gyveno mano vyro draugas.  Mišiom sekmadieniais važiuodavome į Hamiltoną.  Vienas parapijietis Zigmui pasiūlė darbą prie Hamiltono - Aldershot Equipment co.  Jis ten įsidarbino ir eilę metų dirbo prie laivų statybos Hamiltono miesto uoste.  Uždirbo labai gerą alga.  Eventualiai persikėlėme į Hamiltoną ir čia užauginome 5 vaikus.  Aš 38 metus mokiau kūno kultūrą ir mankštą.

Visuomet lietuvė:

Didžiuojuosi kad esu lietuvė.  Tik per veiklą Hamiltono lietuvių bendruomenėje gavau progą save realizuoti kol auginau savo šeimą.  Mėgau vaidinti – radau progą išsireikšti Hamiltono dramos grupėje “Aukuras”; dalyvavau mūsų parapijos veikloje; dirbau su lietuvių skautais; savo vaikus įjungiau į lietuviškus užsiėmimus ir lietuviškas organizacijas.

Kai pirmą kartą grįžau aplankyti Lietuvos, atsimenu, kad man tai buvo liūdnos dienos.  Lietuva dar buvo Sovietų okuputa.  Mano giminės manęs bijojo – žiūrėjo į mus kaip į jų priešus.  Mano dėdės iš Albertos jiems siųsdavo šalpos siuntinius, bet visus paketus tikrindavo kažkur Rusijoje, tai kartais siuntiniai juos pasiekdavo ir kartais ne.  Net ir šiandien, aš Rusija nepasitikiu.  Mano Tėvas dažnai sakydavo kad rusai kaip žmonės yra gerai, nuoširdūs, bet jų valdžios yra žiaurios ir negali jomis pasitikėti.

Ateitis:

Aš manau, kad mūsų vaikai užaugs daugiau anglai negu lietuviai.  Jie ir jų vaikai pamirš Lietuvą – niekas lietuviškai nebekalbės.  Nebus bendruomenėje vadovų – dėl to dings lietuviška organizuota bendruomenė.  Kai buvome karo pabėgėliai, stovyklose visuomet atsirasdavo vadovų kurie mus organizavo ir kurie mums vadovavo.  Be vadovų nėra bendruomenės.

Fotografijos: viešai prieinami šaltiniai.

This post is also available in: EN