Slider
Liūda Stungevičienė

Refugees crossing the Elbe river

Einame per Elbės upę

German boots

Vokiečių karių botai

 

LIŪDA LAUGALYTĖ STUNGEVIČIENĖ

Gimiau Puzų kaime, Tauragės rajone, Lietuvoje 1926 metais.

Šeima išsiskyrė:

Tik baigiau gimnaziją ir rusai antrą kartą įžengė į Lietuvą.  Tai buvo 1944 metai.  Mano 3 broliai tapo partizanai ir kovojo rezistencijoje prieš okupantus.  (Juos visus išvežė į Sibirą.)

Galėjome girdėti kaip bombardavimai ir šūviai artėja prie mūsų namų.  Mano Motina, jauniausieji vaikai, mūsų kaimo vikaras ir Motinos brolienė su savo vaikais – nusprendėme bėgti kartu.  Įsijungėme į mases bėgančių ir kartu traukėmės pėsčiomis jau užkimštuose greitkeliuose.  Visi traukė į Vakarus, Vokietijon.  Eventualiai pasiekėme Berlyno priemiesčius ir tenais apsigyvenome metus laiko iki rusai artėjo prie Berlyno ir vėl turėjome trauktis.

Nuo balandžio pradžios iki gegužės mėnesio galo pėsčiomis nuėjome 600km. Miegojome po atviru dangum.  Naktimis buvo šalta.  Žolė dar nebuvo sužėlusi tai žemė buvo kieta ir dažnai lyjo, tai būdavome peršlapę.  Beeinant rūbai išdžiūdavo.  Nebuvo laiko kurnors stoti.

Mirusiam botai nebereikalingi:

Priėjome Elbės upę.  Žmonės grūdosi skubėdami pereiti per tiltą prieš, kad artėjantys rusai jį susprogdins.  Ir mes kartu grūdomės su visais: žmonėmis, gyvuliais, vežimais....  Matėme rusus jau kitoje upės pusėje einančius į kitą pusę nuo mūsų.  Jiems praėjus matėme, jų paliktus liepsnojančius miestelius ir kaimus.

Buvau skausmuose.  Mano kojos kraujavo.  Tiek daug buvome išvaikščioję, kad mano batų padai visiškai prakiuro, buvo pilni skylių.  Priėjome prie mirusio vokiečio kareivio. Pamačiau botus ant jo kojų  ir nusprendžiau, kad mirusiam botai nebereikalingi.  Man jų labiau reikia.  Tai nutraukiau nuo jo kojų kojines ir botus.  Nieko nebijojau – tiek skaudėjo man kojas, kad pavogiau kojines ir botus nuo mirusio kareivio.

 Nauja pradžia Kanadoje:

Australija priiminėjo pabėgėlių šeimas, bet Kanada priimdavo tiktai nevędusius, sveikus ir stiprius - tinkamus darbams.  Naujai atvykusiems nebuvo anglų kalbos pamokų, šalpos, lengvatų.  Buvo tiktai darbo sutartis ir tavo paties sunkus darbas.  Niekas tau nesiūlė jokių kursų ar mokslų, kad galėtum save tobulinti.  Buvai Kanadai reikalinga darbo jėga ir viskas.

Kanada priėmė tik mane ir mano seserį.  Mano Motina ir likusi mano šeima nebuvo tinkami darbams (vieni per jauni, kiti per seni...) tai jie turėjo likti pabėgėlių stovyklose Vokietijoje..  Sesuo ir aš atplaukėme laivu į Halifaksą.  Pasirašiau sutartį vieniems metams dirbti psichiatrinėje ligoninėje.  Pasibaigus sutarčiai išvykau į Hamiltoną kur gavau darbą plieno gamykloje “Stelco”.  Naktimis lankiau kursus, kad kelčiau savo kvalifikacijas geresniems darbams gauti.  Taip pat ėmiau anglų kalbos pamokas.  Viskas buvo mano pačios iniciatyva ir lėšomis.  Neužilgo ištekėjau ir sukūrėme šeimą.  Prioritetą skyriau šeimos auginimui.  Dėjau visas pastangas vaikus išauklėti lietuviais.

Per lietuvių bendruomenę galėjau “grįžti” į Lietuvą:

15 metų mokinau lietuvių šeštadieninėje mokykloje Hamiltone.  Dalyvavome lietuvių bendruomenės gyvenime ir vaikus įjungėme į organizacijų kultūrinę veiklą.  Didžiuojuosi savo sūnumi kuris tiek įvertino savo lietuvišką kilmę, kad  būdamas studentu Hamiltono Mc Master Universitete įsteigė lietuvišką radijo valandėlę.  Programos transliuojamos lietuviškai.  Eventualiai aš perėmiau valandėlę ir mes transliuojame pastoviai kartą į savaitę jau 39 metai!    Aktyviai veikdama prisidedu prie savo lietuviško identiteto ir kultūros išlaikymo –  per šią veiklą tarsi “grįžtu” į Lietuvą.

Fotografijos: viešai prieinami šaltiniai.

This post is also available in: EN