Slider
Leonas Garbaliauskas

Leonas Garbaliauskas

Jaunas belaisvis

Garbaliauskas wartime diary

Dienoraštis iš 'DP' stovyklos

Rebdorf Camp gate

Rusai Rebdorf DP stovykloje atvykę pokalbiams su pabėgeliais

Garbaliauskas at back

Pasidalinimas maisto pakieto

Leonas Garbaliauskas aboard ship

Pakeliui į Australiją

Garbaliauskas camp

Lietuvių grupė Australijos kasykloje

Garbaliauskas train

Leonas keliauja į Sidniejų

LEONAS GARBALIAUSKAS

Gimiau Kaune, Lietuvoje 1929m.  Šeštą skyrių baigiau Plungėje; septintą ir aštuntą baigiau Vokietijoje; tapau inžinieriumi baigus Adelaidės Universitetą Australijoje.  Eventualiai atvykau dirbti į Kanadą kur ir pasilikau gyventi.

Paėmė nuo gatvės:

Vokiečiams užėmus Lietuvą, buvau 17m. amžiaus.  Vokietys kareivis paėmė mane nuo gatvės. Aprengė vokiečių kareivio uniforma ir išvežė Vokietijon.  Daug Lietuvos jaunų vyrų buvo paimti tokiu būdu ir išvežti dirbti karo darbų brigadose.  Mano darbas buvo saugoti aliejaus rafinerijas.  Mano tėvai nežinojo kur aš dingau…jie manė, kad žuvau.

Tarnyba įvairiose uniformose:

Tarnavome netoli Rytų fronto – Torgau miestelyje.  Kai rusai peržengė frontą, mes iš karto pabėgome.  Ėjome pėsčiomis ištisai be sustojimo nors jėgų jau nebeturėjome, nes rusai ėjo iš paskos.  Mano kojos mirko kraujuje, bet reikėjo eiti tolyn.  Už Torgau perėjome Elbės upę and traukėme tolyn į Vakarus.  Matėme rusus žygiuojančius kitoje upės pusėje.  Daugelis ūkių bei kaimų buvo padegti ir skendo liepsnose.

Karo belaisvis:

Mano brigadą paskyrė darbams Berlyne, bet rusai pasiekė Berlyną pirma ir užblokavo visus kelius į miestą.  Ėjome pėsčiom tolyn į Vakarus.  Netoli Marzeburgo pasidavėme Amerikonams.  Mus nusiuntė į kitą Reino upės pusę ir apgyvendino masinėse stovyklose – iš tikrųjų tai buvo tušti laukai aptverti vielomis kuriose apgyvendino 48,000 karo belaisvių. Didžioji dauguma buvo vokiečių belaisviai.  Gavome miltų ir vandens duoklę - tai apsaugojo nuo bado, bet alkio nepatenkino.

Ir vėl nauja uniforma:

Po keletos mėnesių, amerikonai mus išvedė iš stovyklos ir perdavė prancūzams.  Jie mus sugrūdo į traukinius– ant vagonų stogų kareiviai saugojo su automatais.  Mus užrakino kad būtumėm saugūs,  nes vietiniai prancūzai apmėtė per jų kraštą važiuojančius traukinius akmenimis.  Mane paskyrė darbams Modene miestelyje prie rubežiaus su Italija – turėjome naikinti dar nesprogusias minas.  Dalis mūsų taip ir žuvo.

Tapau jų visų karo belaisviu – amerikonų, prancūzų ir anglų.  Tada tapau Išvietintu žmogumi (DP) ir gyvenau pabėgėlių stovyklose.

Agentai kalbina grįžt į Lietuvą:

Eventualiai mus grąžino į Aix Leben.  Į pabėgėlių stovyklą atvažiavo Rusijos komisija kalbinti pabėgėlius sugrįžti į savo šalis.  Per pokalbį su manimi klausė ar nenoriu grįžti Lietuvon – į mano kraštą, pas mano šeimą.  Jiems pasakiau, kad nebeturiu ten namų nei šeimos – visi yra išbėgę – nebeturiu kam grįžti.  Daug iš mūsų žmonių sugrįžo, bet aš buvau vienintėlis kuris nesutiko grįžti.  Pagalvojau geriau likti karo belaisviu čia negu grįžti į sovietų okupuotą kraštą – Lietuvą.

Palieku stovyklas:

Immigracija iš stovyklų vyko lėtai.  Po keletos metų pradėjo priiminėti Kanada, Amerika ir Australija.  Mane priėmė Australija. Pasirašiau dviejų metų darbo sutartį – sutikau dirbti ten kur mane siųs Australijos valdžia.  Iš stovyklos išvažiavau traukiniu, tada lipome į prekinį laivą “Protea”, perplaukėm Suezo perplauką ir tęsėme kelionę Australijon.  Atplaukus į Raudonąją jūrą, karštis buvo intensyvus ir sunkiai pernešamas.  Buvo taip karšta, kad daugelis iš mūsų alpdavom ir laivo varikliai perkaisdavo ir nustodavo dirbę.  Taip dvi dienas plūduriavome Raudonoje jūroje iki vilkikas mus ištempė iki Sudano uosto.  Eventualiai pasiekėme Australiją.

Į Australiją:

Buvau 18m. amžiaus kai atvykau į Australiją.  Kartu su savo gimnazijos bendraklasiais iš Lietuvos, dirbome anglių kąsyklose.  Įsteigėme lietuvių bendruomenę.  Pradėjome leisti pirmą Australijos lietuvių laikraštį kuris vadinosi “Australijos Lietuvis”.  Kai baigėme savo darbo sutartis, mes visi 30 persikraustėme į Adelaidę.   Australijoje išgyvenau 9 metus.  Lietuvių bendruomenė tenais buvo glaudi ir gerai organizuota.

Norėjau mokytis. Mane priėmė Inžinerijos fakultetas, Adelaidės universitete.  Mums buvo gana sunku lankyti kursus.  Anglų kalbą buvo sunku išmokti ir mokymo metodologija labai skyrėsi nuo tos prie kurios mes buvome pripratę.  Rūpinomės, kad mūsų mokslas Pinneberge Vokietijoje bus bereikšmis ir kad australai mus laikys “durnais”.  Bet…pirmų metų kursus baigiau sėkmingai.  Mokslus baigiau ir tapau inžinieriumi.  Darbo pasiūlymą gavau iš Australijos valdžios.

“Užkliuvau” Kanadoje:

Daugelis australų, baigus mokytis, prieš pradedant pastovų darbą, išvykdavo ilgesnei kelionei pamatyti pasaulio.  Mano klasiokai išvyko Anglijon, tada traukė į Kanadą prieš grįžtant į Australiją.  Paklausiau kur geriausios galimybės daugiau užsidirbti - visi sakė Kanadoje.  Tai nutariau patraukti į Kanadą ir po to grįžti į Australiją – bet čia ir “užkliuvau”.  Atvykau pas tetą Vankuveryje.  Buvo trūkumas inžinierių.  Lengvai gavau darbą “Carruthers ir Wallace” firmoje – konsultacinėje inžinierių firmoje Toronte.  Susiradau senus draugus iš gimnazijos laikų kurie ten gyveno.  Per juos susipažinau su savo būsima žmona Dana – sukūrėme šeimą ir apsigyvenome Toronte, Ontario.

Identitetas:

“Gimei lietuviu – esi lietuvis”.  Niekad to nesigėdyjau – esu lietuvis nepaisant visko.  Neesu vokietys, taipogi neesu nei kanadietis – esu lietuvis.

Fotografijos: Kanados lietuvių muziejus/archyvas ir šeimos albumai.

This post is also available in: EN