Slider

Pokalbis įrašytas anglų kalba.

Pokalbį pravedė dr. Rasa Mažeikaitė, filmavo Algirdas Pukas.

Kanados lietuvių muziejus-archyvas, Mississauga, ON.   1990m.

 

FELIKSAS MOCKUS

Trumpa pokalbio santrauka:

Gimiau Vareikiuose, Lietuvoj.  1944m. pavasarį kai Lietuvą okupavo rusai, išvykau į Vokietiją.  Daug jaunų studentų traukėsi į Vokietiją ir tenais pralaukė iki karo galo.  Karas baigėsi 1945 metais.  Gyvenome išvietintų žmonių (DP) stovyklose.  Ten gyvenome iki 1948 m. kuomet emigravom į Kanadą.

Maisto trūkumas ir deportacijos

Iš Lietuvos pasitraukiau, nes mes buvome patyrę kaip mūsų gyvenimas pasikeitė pirmosios rusų okupacijos 1939m. metu.  Nepraėjus nei 3 mėnesiams po okupacijos, maistas dingo iš parduotuvių ir išgyvenome maisto trūkumą.  Tada pradėjo žmones tremti į Sibirą.   Pirmuosius paėmė policininkus, valdžios tarnautojus, teisininkus, mokytojus, teisėjus – visus mokytus žmones.  Žinojome kad visa tai kartosis ir šį sykį, antrosios okupacijos metu ir žinojome, kad turime bėgti. 1944m. buvo geras laikas bėgti, nes nuo fronto traukėsi vokiečių kariuomenė ir mes galėjome įsilieti į jų eiles kartu traukiantis į Vokietiją.  Karui pasibaigus žinojome kad mūsų laukia grėsmė jei grįšime namo, tai nusprendėme laukti iki betkoks kraštas mus priims, bet kuo toliau į Vakarus.

Noriu vykti kanadon

Apie Kanadą buvau mokęsis mokykloje Lietuvoj.  Kanadoje turėjau dėdę, tai užsirašiau vykti ten.  Pirma ėmė jaunus, stiprius vyrus darbams miškuose.  Man pasisekė pereiti atranką ir gavau emigracijos dokumentus.  Mus perkėlė iš DP stovyklų į pereinamąją stovyklą kur gyvenau nuo spalio iki vasario mėnesio.  Šiose pereinamosiose stovyklose buvo tūkstančiai žmonių.

Baimė kad prievarta grąžins

Mums paskirtas laivas vadinosi General Sturgis – tai buvo kariuomenės transporto laivas. Prieš kad buvo laikas lipti į laivą, per stovyklą perėjo gandas, kad visus prievarta grąžins į kraštus iš kurių buvome pabėgę.  Buvome pas stovyklos kapelioną Kun. Šarką.  Žmonės panikavo ir  pradėjo veržtis į laivą.  Turėjau laimę.  Mūsų  grupė 29 asmenų buvome užsirašę dirbti ant laivo kelionėje per Atlantą, tai mus įleido prioritetine tvarka.  Mes dirbome virtuvėje, valėme ir ruošėme valgiams valgyklos stalus, valėme ir tvarkėme kabinas, nešiojome lagaminus, tt.  Mes norėjome dirbti ir buvome laimingi taip leidžiant laiką kelionėje.  Išplaukėme iš Bremerhaven.  Laivui tolinantis nuo kranto ne vienas nubraukėme ašaras paskutinį sykį atsisveikinant su Europa.  Plaukėme į nežinią.

Matėme ledynus

Plaukėme visą savaitę.  Atšventėme Šv. Kazimiero šventę.  Sudarėme kvartetą ir dainomis linksminom keleivius.  Vidury Atlanto užtaikėme ant didžiūlės audros.  Visi labai išsigandome.   Pasileido gandai, kad mūsų laivas General Sturgis jau du kartus per audras buvo perskilęs pusiau.  Bet laimingai išgyvenome audrą.  Po kelių naktų išvydome ledynus aplink mus ir eventualiai pamatėme krantus prie Halifakso miesto.

Išlipus Halifakse mus pamaitino ir įsodino į traukinį kuris vežė į Pembroke, Ontario.  Iš čia keliavome tolyn į Geraldton.  Pakeliui matėsi mažyčiai namukai kiekvienas su stovinčiu šalia automobiliu.  Namukai prastoki, bet automobiliai puikūs.

Kasdieninės puotos

Darbo stovykloje mus pasitiko staigmena – mūsų pirmasis valgis buvo puota.  Jau daugelis metų kai nebuvome matę tiek daug maisto.  Buvo vaisių: bananų, apelsinų, obuolių, daržovių, mėsos, žuvies, pyragų, saldumynų, tt.  Valgyk kiek ir ko tik nori.   Visa Europa per karą pergyveno alkį.  Manėme, kad ta puota buvo tik šiam sykiui – mus pasitinkant, bet tokios pat puotos tęsėsi kasdieną.  Galėjom valgyti iki sočiai ir dar pasiimti parsinešti kiek norėjom.

Statom užtvanką per otavos upę

Mums buvo paskirta statyti hidroelektrinei užtvanką per Otavos upę.  Nuo kranto iki kranto atstumas - vienas kilometras.  Dirbome rankomis.  Darbas buvo sunkus.  Sprogdindavome granitą, tada jį kąstuvais kraudavome į vežimėlius ir veždavom pakrauti į sunkvežimius išvežimui.  Eventualiai išmokome kaip skaldyti granitą, kad trūktų į mažesnius gabalus.  Darbo nebijojom.  Dirbau daug viršvalandžių.  Šį darbą dirbau pagal sutartį vienus metus.

Ginam savo teises

Viršininkas man paskyrė dirbti sekmadienį – vienintėlę mano laisvą dieną savaitėje.  Klausiau kodėl turiu dirbti per išeiginę ir jis atsakė, jei neateisiu dirbti, atskaitys man alga už dvi dienas.  Paprašiau savo darbo sutarties kopijos, kadangi jos niekad negavau į rankas.  Sakė neturi.  Tai parašiau laišką Kanados darbo ministeriui Otavoje.  Ministras atrašė mano darbdaviui, bet aš apie tai nieko nežinojau.   Jie pasiuntė inspektorių iš Otavos pasikalbėti su manim, bet kadangi aš jau buvau perkeltas į kitą darbo vietą, manęs nerado.  Apie tai sužinojau iš kolegų tik vakarę grįžus po darbo į stovyklą.  Kadangi nieko daugiau negirdėjau, vėl parašiau laišką Darbo ministeriui.   Galų gale, su kolega kuris geriau kalbėjo angliškai, išsirengėme kelionėn į Otavą.  Ten susitikome su Ministerio pavaduotoju.  Jam išaiškinau, kad mes giname savo teises kaip darbininkai.  Jis mus maloniai priėmė, pasiųle baigti drabo sutartį, išaiškino kaip viskas veikia Kanadoje.  Buavu labai aptenkintas jo dėmesiu mums.

Eventualiai išdirbau metų darbo sutartį plius keturis mėnesius priede, Nippigon rajone.  Ten žiemos buvo baisiai šaltos.  Tuojaus išėjus laukan, veidas sušaldavo.  O man teko dirbti lauke kraunant krovinius.  Pagaliau viršininkas mane perkėlė darbams prie medienos.  Čia buvo geriau.   Ūždirbome 60 centų į valandą.  Tai buvo 1948-49 metais ir aš viską taupiau.   Baigus darbus čionais, mes penki nutarėme kraustytis į Torontą.  Buvome geri darbininkai ir darbdaviai apgailestavo, kad išvažiuojame.  Darbas buvo sunkus, bet mes buvome laimingi.

Ir vėl pradedam iš naujo 

Atvykus į Torontą vėl turėjome gyvenimą pradėti iš naujo.  Buvo sunku rasti darbus.  Radau vieną, bet jis buvo menkas.  Po 3 mėnesių visus turėjo atleisti, nes negavo pakankamai užsakymų.  Buvo draudimas kurį galėjome gauti praradus darbą, bet apie tai mes nė nežinojome.  Praradus darbą tuojaus puolėme ieškoti kito darbo.  Radau darbą su Continental Electric.  Alga gera, bet po metų ir vėl visus atleido, nes neturėjo mums pakankamai darbo.  Tada dirbau prie ledo, čiuožykloje – ilgos valandos ir menka alga.  Dirbdavau po 12 valandų į dieną o mokėdavo už 8.  Nutariau grįžti į mokslus tobulinti anglų kalbą.

Per pažįstamus gavau darbą papuošalų gamykloje.  Dirbau su deimantais, auksu, sidabru.  Gamindavom žiedus, apyrankes, apykakles, tt.  Bet ir vėl, nepakankamai užsakymų ir mus atleido.

Stoju į kanados armijos rezervą

Stojau į Kanados armijos rezervą tikėdamasis, kad tai bus kelias į geresnius darbus.  Dirbau artilerijoje.  Daug išmokau ir tapau artilerijos technikas.  Bet šlubavo mano klausa ir turėjau rezervą palikti.

Užsiimu savo verslu

Pagaliau, 1951m., pradėjau savo verslą.  Su draugais įsteigėme Toronto lietuvių skautus ir užmezgėme ryšius su Kanados skautais.  Jie sužinojo, kad ieškau darbo ir pakvietė stoti su jais į verslą kaip “partneris”.  Turėjau susitaupęs $3,000 grynais.  Mes penkiese tapome partneriai, kartu sudėjome $15,000 grynais ir nusipirkome parduotuvę.  Pagalvojau, esu dar jaunas ir stiprus, jei viską prarasiu, galėsiu vėl atidirbti.  Moku taupyti.  Tais laikais niekas paskolų nedavė.  Savo verslui pradėti, naudojome savo santaupas.  Dirbome daug ir sunkiai – atnaujinome parduotuvę ir kas met, truputis po trupučio, judėjome pirmyn.  Patys sukūrėme sau darbą ir čia išdirbome sekančius 35 metus.  Niekad nebuvome skolose.

Dabar esu pensininkas.  Turiu 3  vaikus, du universitete, vienas gimnazijoje.  Tikiuosi jie turės lengvesnius nei mano buvo gyvenimus.  Mano žmona dirba bibliotekoje.  Gyvenimas geras ir dabar mums daug lengvesnis.  Vienintėlis liko rūpęstis – tai vaikai.

 

This post is also available in: EN