Slider

Mokytoja E. Gudinskienė

Baltic University

Pabaltijo universiteto vartai

ELENA GUDINSKIENĖ

Tai buvo tarp 1939-1940m. kai mano Tėvas pabėgo nuo vietinių komunistų Lietuvoje. Komunistai užiminėjo ūkius, gyvenvietes, namus ir vogė ką tik galėjo.  Tėvas planavo dingti trim dienom ir atsirado netoli Vokietijos sienos.  Ten, iš bėgančių žmonių sužinojo, kad mūsų šeima buvo išvietinta iš mūsų namų.  Mūsų ūkis buvo tarp rusų ir vokiečių užimtų žemių - viduryje.  Susiradęs dviratį jis parvažiavo namo ir mus susirado.  Įsigijo arklį, vežimą ir karvę ir mus visus sukrovė vežiman.  Išvažiavome į Vokietiją.   Naktimis permiegodavome ūkininkų tvartuose.  Traukėmės vis gilyn į Vokietiją.

Vokietijoje:

Susiradome dvarą.  Tėtis su arkliu sutiko dirbti jų laukuose – įkaitais už jo darbą mums leido ten apsistoti.  Aš buvau dar per jauna dirbti laukuose.  Rusai karo belaisviai ateidavo bulvių skusti ir vakarais klausydavau jų begalo gražių ir liūdnų dainų per kurias apdainuodavo ilgęsį savo kraštui ir namams.

Tėtis gaudavo žinių apie rusų kariuomenės judėjimą ir kai tik sužinodavo, kad jie jau artinasi, mes išvažiuodavome.  Jis visuomet bandė juos pralenkti.  Pagaliau pasiekėme Rottenbergą.  Ten sužinojome apie pabėgėlių stovyklą.  Nuvykome tenais.  Netoliese buvo trys stovyklos kuriose gyveno daug lietuvių – ypač Oldenburge – tai išvykome ten.  Apsigyvenome barakuose.  Mūsų šeimos kampelis buvo atskirtas nuo kitų įvairiomis komodomis.  Valgėme bendroje valgykloje ir naudojome bendrą virtuvę savo maistui pasigaminti.  Taip pat gaudavome maisto paketus iš Jungtinių Tautų šalpos organizacijos (UNRRA) bei maisto dotacijas iš stovyklos.  Bet žmonės parduodavo ar iškeisdavo į maistą viską ką galėjo pas vietinius ūkininkus kad dadurti maisto šeimai.  Mes dirbome švarinant stovyklos aplinką kaip įkaitą už gyvenvietę barakuose.

Gyvenimas stovyklose:

Oldenburgo stovykla turėjo gimnaziją.  Aš tuojaus įsiregistravau ir ją eventualiai baigiau.  Ten išmokau angliškai.  Toliau mokintis dirbti kaip vaikų darželio mokytoja išvykau į Detmoldą.  Kai baigiau, įstojau į Pabaltijo Universitetą kuris įsisteigė Pinneberge.

Būdama universitete sužinojau, kad Kanada priima pabėgėlius.  Vyrus ėmė darbams miškuose o moteris darbams namų ruošoje arba ligoninėse.  Mes taip bijojome artėjančių rusų, kad visi kas tik galėjo davė prašymus vykti Kanadon.  Atrankos komisijos klausdavo kokius darbus mokame, tai atsakydavome, kad mokame dirbti visus darbus kokių tik reikia.  Bet iš tiesų, mes buvome mokinukai tiesiai iš mokyklos suolo ir neturėjome jokios darbo patirties.

Buvome jauni – nieko nebijojome – neturėjome didelių rūpęsčių.  Vieni kitiems padėdavome kiek tik galėdavome.

Tarnaitė Kanadoje:

Kai atvykau Kanadon mane pasiuntė dirbti namų ruošos darbus daktaro šeimoje.  Šeima man buvo gera.  Per Kūčias leido man pagaminti tradicinius Kūčių valgius (be mėsos ar pieno).  Per Kūčių vakarienę, jie pridėjo jautienos kepsnį ir aš nežinojau ką daryti...nes mėsos nevalgome per Kūčias.

Pasiliekame Kanadoje:

Apsigyvenome Londone Ontario ir laikėmės prie savo – lietuvių bendruomenės.  Kartais  rengdavome bendrus parengimus su estais ir latviais.  Bet mes nelabai bendravome su vietiniais kanadiečiais.  Mano Tėtis išvyko į Ameriką, nes rado “sponsorius”.  Kai aš ištekėjau jis kvietė ir mus persikelti į Ameriką.  Bet...aš patogiai jaučiausi Kanadoje ir nenorėjau vėl kurnors kitur persikelti, tai mes čia ir pasilikome.

Mūsų buvo lietuviška šeima:

Savo šeimą auginome lietuviškai.  Sekėme lietuviškas tradicijas.  Aktyviai dalyvavome savo bendruomenėje Hamiltone Ontario ir mūsų lietuviškoje parapijoje.  Labai mėgau austi ir klausytis lietuviškos muzikos plokštelių ir lsavaitinės ietuviškos radijo valandėles.   Savo sūnus siuntėme į lietuviškas vasaros stovyklas. Jie lankė šeštadieninę lietuvišką mokyklą, priklausė tautinių šokių grupei, tt.  Užtikrinome, kad jie draugaus su lietuviais ir kartu su jais linksminsis ir praleis savo laisvalaikį.  Yra nerealu tikėtis, kad mūsų vaikai bus tiek pasišventę lietuvybės išlaikymui kiek mes buvome – tai būtų per didelis iš jų reikalavimas.

Dabartiniai naujieji imigrantai:

Kai mes atvykome į Kanadą, mes buvome pasiruošę dirbti dėl savo duonos kasnio.  Mes nesitikėjome duoklės ar betkokios pašalpos.   Čia atvykome, nes buvome priversti palikti Lietuvą.  Atvykę patys savo pastangomis kūrėme savo bendruomenę – statėme bažnyčias, bendruomenės centrus.  Dabartiniai naujieji imigrantai atvyksta laukdami duoklės.  Dabar atvykstantys randa jau pastatytus centrus, bažnyčias ir jų laukiančias pašalpas.  Kanada daug padeda naujai atvykstantiems, bet visam tam yra riba.  Mano nuomone, Kanada daro daugiau negu reikia.

Šaltinis: Kanados lietuvių muziejus/archyvas ir viešai prieinami šaltiniai.

This post is also available in: EN