Slider
Alina Žilvytienė

Aleksoto tiltas Kaune žiemą

Samaria passengers on deck

Keleiviai SMARIJOS laive

Delhi train station

Delhi geležinkelio stotyje

McMaster University

McMaster universitetas Hamiltone

King St Delhi, BMO back left

Bank of Montreal randasi už geltono sunkvežimio. Delhi, Ont.

ALINA RICKUTĖ ŽILVYTIENĖ

Gimiau 1933m. Kaune, Lietuvoje.  Man buvo 10m. amžiaus kai išbėgau iš Lietuvos.

Napoleonas nakvojo mūsų name:

Mano Mama palikimu gavo namą kuris buvo Aleksote, prie Kauno.  Tai buvo senas namas ir gerai žinomas nes jame nakvojo Napoleonas.  Namas buvo tokioje vietoje, kad matėsi Nemuno upė ir jis lengvai iš jo galėjo stebėti kaip jo kariai traukiasi per Nemuną.

Kaip slėpti vaikus:

Mano tėvas buvo gerai žinomas Kaune.  Aktyviai dalyvavo politikoje, tai žinojo, kad yra rusų sąrašuose – jo laukia trėmimas į Sibirą.   Jis norėjo užslėpti jo vaikų ryšį su juo, kad jų neištremtų.  Tai mano tėvai mus vaikus išdalino pas įvairias šeimas kurios mus priėmė ir saugojo.

Neužilgo vokiečiai įžengė į Lietuvą.  Pavojui nuo rusų praėjus, mes vaikai grįžome pas savo šeimą.  Bet neilgam... 1944m. rusai antrą kartą grįžo į Lietuvą ir ją okupavo.  Mano tėvai gerai žinojo, kad mūsų šeimą rusai likviduos, tai nusprendėme bėgti.  Tėvas norėjo trauktis į neutralų kraštą kaip Šveicariją.  Gavo dokumentus kurie mums leido keliauti į Austriją. Apsistojome prie sienos su Šveicarija.  Mes čia ir pasilikome ir gyvenome iki karas užsibaigė.

Guzikai iš aukso:

Ruošiantis palikti Lietuvą, mano tėvai sulydė tiek kiek turėjo aukso ir iš jo pagamino guzikus.  Šiuos guzikus užsiuvo ant mūsų vaikų drabužių.  Gerai atsimenu kai, mums keliaujant per Vokietiją, Motina naktį ateidavo pasiimti vieną ar du guzikus nuo vaikų drabužių kai reikėjo išmainyti ant maisto mūsų šeimai.  Dėka tų guzikų, nepatyrėme bado.

Raudonasis kryžius ir siuntiniai:

Karui pasibaigus persikėlėme į pabėgėlių stovyklą Ravensburge pietų Vokietijoje ir čia gyvenome 2 metus.  Gaudavome paramos iš Raudonojo kryžiaus organizacijos ir siuntinius iš pažįstamų Amerikoje.  Kadangi mums visko trūko, būdavo kaip Kalėdos kiekvieną kartą kai ateidavo siuntinys.

Ypatingai sunku buvo aprengti vaikus, nes jie taip greit viską išaugdavo.  Rasti vaikams rūbų buvo sunkiausia, bet Raudonasis kryžius daug padėjo.  (Iki šiai dienai pastoviai aukoju Raudonajam kryžiui - - jie mums buvo didžiūlė pagalba.)

Kanados pirmas įspūdis - baisus!

Persikėlėm į anglų zonoje esančią pabėgėlių stovyklą Oldenburge, galvodami kad iš ten turėsime geresnę galimybę patekti į kraštą kuriame kalbama angliškai.  Užtruko 2 metus, bet atradome kas mus iškvies į Kanadą.   Patys apsimokėjome savo transportą ir atplaukėme laivu “Samaria” į Halifaksą 1950m. balandžio18d.  Turėjau 5 britų svarus, paltą kurį dėvėjau ant nugaros ir batus ant kojų – tai buvo viskas.  Nebeturėjome auksinių sagų – jas visas jau buvome sunaudoję maistui.   Iš Halifakso įsodino į traukinį kuriuo atvykome į Torontą.  Žiūrėjau pro traukinio langą į Kanadą.  Mačiau tiktai tamsius miškus ir krūmus, daugiau nieko.  Atrodė neapgyvendintas laukinis kraštas – buvo baisu!

Eventualiai mes įsidarbinome tabako ūkiuose Tillsonburge, Ontario.  Man buvo17m. amžiaus.

Karjera bankininkystėje:

Vienas pirmosios emigracijos iš Lietuvos tabako ūkininkas nutarė man padėti gauti geresnį darbą netoli esančiame Delhi miestelyje.  Mokėjau kalbas: anglų, vokiečių, lenkų, prancūzų ir lietuvių.  Jis man gavo darbą banke kaip vertėja.  Jiems trūko galinčių susikalbėti su vis naujai atvykstančiais imigrantais kurie pas juos atlikdavo savo finansinius reikalus.  Taip ir pradėjau kopti karjeros laiptais bankininkystėje.

Dėl diskriminacijos – tai patyriau tik vieną sykį dėl savo pavardės.  Viename banke kuriame dirbau pasakė man turiu keisti savo pavardę.  “Jei nekeisi savo pavardės, su pavarde kaip Žilvytis, niekur nenueisi...”  Jie tos pavardės negalėjo nei rašyti nei ištarti.  Aš jiems atsakiau: “Ne.  Savo pavardės nekeisiu.  Tai pavardė kurią priėmiau kai už savo vyro ištekėjau.  Jei manęs nepriimate su mano pavarde tokia kokia ji yra, galiu išeiti.”  Jie nusiramino ir daugiau nesiūlė man pakeisti pavardės.

Eventualiai tapau banko vadybininkė viename Montrealio Banko skyriuje.  Tomis dienomis buvau vienintėlė moteris pasiekusi šį postą.

Bankas mus skatino tobulintis.  Įsiregistravau ir lankiau kursus McMaster Universitete Hamiltone.  Kol gavai gerus pažymius bankas už mokslą mokėjo.  Savo kursus baigiau sėkmingai.

Esu lietuvė:

Esu lietuvė ir didžiuojuosi galėdama visiems sakyti, kad aš esu lietuvė.   Visuomet rasdavau progą pasakoti apie savo kilmę ir apie Lietuvą.  Man buvo labai svarbu dalintis savo kilme su visais.

Namie kalbėdavome tiktai lietuviškai.  Dalyvavome lietuviškoje kultūrinėje veikloje. Laikydavomės lietuviškų tradicijų, ypač Kalėdų ir Velykų metu.  Viliuosi, kad ir mano vaikai tęs šias tradicijas.

Mes, čia atvykę europiečiai, dalinamės savo kultūra su vietiniais kanadiečiais – mes nereikalaujame, kad jie prievarta priimtų mūsų įpročius.  Mes paprasčiausiai dalinamės savo tradicijomis – jas parodydami kitiems.  Mes prievarta negrūdžiame nei savo religijos nei savo papročių kitiems.  Nereikalaujame, kad kiti juos priimtų.  Tai mūsų reikalas.

Sakyčiau, kad mūsų indėlis į Kanadą yra tai, kad mes esame geri Kanados piliečiai.  Esame prisitaikę prie šio krašto gyvenimo būdo ir tuo pačiu išlaikome savo tradicijas bet jų neforsuojame ant kitų.

Aš labai myliu šį kraštą – Kanadą.  Tai nuostabus kraštas.  Mes pasirinkome į jį atvykti.  Aš čia įsikūriau savo sunkaus darbo dėka be jokių išmaldų iš valdžios.  Man atrodo, kad šiandienos nauji ateiviai yra gal truputį perdaug valdžios lepinami – perdaug jiems duodama dykai.  Jie neprisitaiko prie šio krašto bet bando pakeisti mūsų gyvenimo būdą – nebegalime laisvai palinkėti “Linksmų Kalėdų” kad kąnors neįžeistumėm.  Man atrodo, kad jau nuėjome į visišką kraštutinumą!  Tai jau perdaug.

 

Fotografijos: Kanados lietuvių muziejus/archyvas ir viešai prieinami šaltiniai.

This post is also available in: EN