a.a. VLADAS VYTAS 1924-2021

Gimiau 1924m. Deltuvos miestelyje netoli Ukmergės, Lietuvoje.

Įmetė į sunkvežimį ir išvežė į Vokietiją:

Buvau tik ką baigęs gimnaziją.  Buvau priimtas į universitetą Kaune ir vasaros atostogas leidau Palangoje prie jūros.  Gyvenimas buvo gražus – pilnas planų ateičiai.

Bet, taip išėjo, kad kaip tik šiuo metu, rusų armija užėmė Lietuvą ir pradėjo iš Lietuvos stumti lauk vokiečius.  Vokietijos armija traukėsi palei Baltijos jūrą, tiesiai per Palangą.  Vokiečiai mane paėmė tiesiai nuo gatvės, įsodino į sunkvežimį pilną jaunų lietuvių vyrukų ir mus visus išsivežė į Vokietiją darbams.

Tenais mus paskyrė į darbo brigadą kasti griovius ir juos užmaskuoti, kad atvažiuojantys rusų tankai į juos įkliūtų.  Tokiu būdu kliudytumėm rusų avansui.  Mus visuomet saugojo ginkluoti sargybiniai.

Naktimis miegodavome  apleistose karo belaisvių stovyklose.  Buvome apgulti utelių.  Į karo galą, vokiečiams traukiantis ir rusams ateinant, Vokietija visus vokiečius pasiėmė atgal į Vokietiją.  Mes buvome palikti vieni ant savęs ir turėjome sukti galvas kaip išlikti gyviems.

Ligoninių miestas:

Karui pasibaigus mus visus surankiojo ir apgyvendino stovyklose prie Liubeko miesto Vokietijoje.  Gyvenimo sąlygos čia buvo blogesnės nei buvo tose apleistose karo belaisvių stovyklose.  Čia nebuvo švaros, stovyklos perpildytos ir trūko maisto.   Bet.. išvengėmė bombardavimų.  Lubekas buvo pilnas ligoninių – tai lyg miestas ligoniams ir sužeistiems.  Ligoninių nebombarduodavo, tai jautėmės saugiai.

Tapau miškininku Kanadoje:

Užsirašiau darbams į Kanadą.  Gavome pasirinkti: dirbti kąsyklose arba dirbti miškuose miškininkais.  Pasirašiau vienų metų sutartį dirbti miškininku.

Atplaukėme į Halifakso uostą.  Davė kiekvienam po $5 ir leido mums pavaikščioti po miestą prieš lipant į traukinį.  Beveik visus pinigus praleidau ant bananų ir apelsinų.  Prisivalgęs dalinausi ir su kitais.  Tada įlipome į traukinį ir išvažiavome.  Ilgai važiavome – atrodė kelionė niekad nesibaigs.  Bet, galų gale išlipome.  Mus įsodino į laivelį kuriuo plaukėme per ežerą iki kranto kuriame matėsi tiktai miškai.  Pėsčiom ėjome dar 2km. iki priėjome miškininkų stovyklą.  Čia mus apgyvendino barakuose.

Virtuvėje dirbo vienas virėjas.  Jis kasdieną paruošdavo įmantrius maisto gaminius kiekvienam valgiui.  Buvo tiek daug maisto, mes jautėmės kad kas kartą einame puotauti.  Niekada daugiau nepajutome alkio!

Niekas mūsų nemokino anglų kalbos.  Mes patys save išsimokinome naudojant anglų kalbos žodyną.  Sudarydavome žodžių sąrašą kiekvienai dienai ir prisiklijuodavome ant mašinerijos su kurią dirbome.  Žodžius naudojome pokalbiuose tarp savęs. Taip kasdieną mokėmės naujų žodžių.  Pamažu ir pramokome angliškai.

Vengėme ryšių su Lietuva:

Bijojome rašyt laiškus Lietuvoje likusiems šeimos nariams ar draugams.  Mes, Sovietų Sąjungos buvome praminti priešais ir nenorėjome, kad mūsų artimieji patektų į bėdą.  Taigi, ryšių su Lietuva beveik ir nebuvo.  Tiktai po kokių 15 ar daugiau metų išdrįsau telefonu paskambinti mano šeimai Lietuvoje.  (Tada sovietai leisdavo susiskambinti su šeimos nariais.)  Eventualiai man pasisekė Kanadon iškviesti savo brolį.

Ateitis Kanadoje:

Kanada buvo naujas kraštas, pilnas visokiausių galimybių, pilnas vilties.  Viskas priklausė nuo tavęs kiek pajėgei ar norėjai siekti ir kokį gyvenimą susikūrei sau Kanadoje.  Viskas priklausė nuo tavęs.  Aš išmokau, kad gyvenime negali pramatyti ateities ar jos kontroliuoti.  Stengiesi kiek gali – turi lošti su korta kurią išlošei – ir viskas.