STEPONAS ŠETKUS

1912-2003

Gimiau 1912m. gruodžio 13d. Telšiuose, Žemaitijos sostinėje. Mano tėvas buvo statybininkas.  Kai buvo daug darbo, gyvenome gerai; kai darbo trūko, gyvenome vargingai.

Mokslas

Pradžios mokyklą ir du metus gimnazijos baigiau Telšiuose.  Toliau mokiausi Panevėžyje ir galų gale mokslus baigiau Kaune.  Nors tėvai neįstengė finansuoti mano mokslų, visuomet turėjau šalutinį darbelį ir pajėgiau pats užsimokėti už savo mokslą.

Baigus gimnaziją teko atlikti prievolę Lietuvos kariuomenėje.  Ją baigus, įstojau į Ekonomikos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Pradedame gyvenimą kartu

Kadangi gerai mokėjau keletą kalbų, pasisekė įsidarbinti Lietuvos Geležinkelių kelionių agentūroje.  Turėjau progos keliauti po kaimynines valsybes mokytis kaip tvarkosi jų kelionių agentūros .

Kaune susipažinau jauną gailestingą seserį Mariją Genytę.  Mes apsivedėmė.  Aš mokiausi toliau.

Kai Lietuvos sostinė Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, Ekonomikos fakultetą perkėlė iš Kauno į Vilnių.   Mudu su žmona tuomet persikėlėme į Vilnių, kad galėčiau ten tęsti savo studijas.  Bestudijuodamas mokinau Lietuvos istoriją Vilniaus komercinėje akademijoje.

1942m. persikėlėme į Panevėžį kur pradėjau dirbti mokytoju komercinėje mokykloje.  Dėsčiau ekonomiką.  Gyvenimas buvo geras ir jautėmė mūsų laukia šviesi ateitis.  Deja, tas jausmas greit išblėso.

Raudonoji armija ant slenksčio ir mes bėgame

Kai išgirdome kad prie Lietuvos jau artinasi Raudonoji armija, nutarėme, kad reikia bėgti į Vakarus.  Pasitraukėme, bet visada su viltimi, kad neužilgo viskas aprims ir kai bus saugu, grįšime namo.  Deja, likimas viską kitaip nulėmė.

Gyvenimas stovyklose

Atrąjam Pasauliniui karui pasibaigus, nenorėjome grįžti į tėvynę, nes ją jau okupavo sovietai.  Kaip ir daugelis, pradėjome pabėgėlių gyvenimą stovyklose.  Mes pataikėme į išvietintų žmonių stovyklą Blumberge Vokietijoje.  Kadangi mokėjau angliškai, man pasisekė gauti darbą stovyklos administracijoje anglų kalbos vertėju.  Tada, 1945-46m. pradėjau dirbti UNRRAi (United Nations Relief and Rehabilitation Agency).  Nešiojau Britų kareivio uniformą, gerai kalbėjau angliškai ir tokiu būdų turėjau galimybę suteikti pagalbos daugeliui mūsų tautiečių.

Kai Hamburge atsidarė Baltiečių Universitetas, persikėlėm ten ir pradėjau studijuoti architektūrą.  Tuo pačiu metu tame pačiame universitete dėsčiau anglų kalbą.  Sovietams darant spaudimą nuvertinti mūsų mokslus, Baltiečių Universitetas buvo perkrikštytas į “Pabėgėlių Apmokymo Centrą” ir perkeltas iš didmiesčio ir pagrindinio uosto Hamburgo į mažėsnį miestelį Pinebergą.

Gyvenimas kasyklose Kvebeko provincijoje Kanadoje

Prasidėjo emigracija iš stovyklų.  Man susidarė galimybė vykti į Kanadą.  Pagal darbo sutartį atvykau į mažytį miestelį “Cadillac” Kvebeko provincijoje.  Čia, kartu su nemažu skaičiumi kitų lietuvių vyrų pradėjau šachtininko gyvenimą aukso kasyklose.  Dirbome giliai po žeme Noranda-Rouyen, Quebec aukso kasyklose.

Pagal darbo sutartį, po metų, galėjome atsikviesti Vokietijoje stovyklose paliktas savo šeimas. Tokiu būdu mano žmona Marytė ir dviejų metukų mūsų sūnus Marijus, atvyko į Kanadą į Cadillac miestelį.  Pasibaigus darbo sutarčiai su “Noranda Mines” mūsų šeima persikėlė į didesnį Norandos miestą.  Marytė gavo darbą kaip slaugė vietinėje ligoninėje.  Čia radome didesnę lietuvių koloniją kuri jau buvo susiorganizavusi į lietuvių bendruomenę. 1949m. mane išrinko Norandos lietuvių bendruomenės pirmininku.  Čia išvystėme labai aktyvų lietuvių gyvenimą.  Turėjome savo chorą, tautinių šokių grupę, leidome savo laikraštėlį pavadintą “Krivulė”.  Organizavome įvairius minėjimus ir kalbėtojais kviesdavome vietos pareigūnus.  Buvome gerai žinoma, aktyvi ir gyva bendruomenė Norandoje.

Persikeliame į St. Catharines, Ontario

Po keletos metų, šeima nusprendėme keltis į didesnį miestą - St. Catharines, Ontario provincijoje.  Marytė dirbo slauge ligoninėje.  Iš pradžių gavau darbą General Motors firmoje.  Kiek vėliau dirbau inžinieriumi T.R.W. Canada Ltd. firmoje kurioje išbuvau iki išėjau į pensiją.

Įsijungus į St. Catharines lietuvių bendruomenę radau galimybę plačiau reikštis lietuviškame gyvenime - gyventi lietuvišką gyvenimą.  Buvau išrinktas į valdybas įvairiose lietuvių organizacijose. Dažnai teko duoti paskaitas per šventes ir minėjimus.

Mano du lygiagrečiai gyvenimai

Pilnai atlikau savo pareigą kaip Kanados pilietis.  Buvau laimingas ir radau profesinį pasitenkinimą kanadiškoje visuomenėje.  Bet, taip pat gyvenau ir antrą lygiagretį gyvenimą – kaip lietuvio Kanadoje.   Galimybė aktyviai reikštis St. Catharines lietuvių bendruomenėje man leido pilnai išsireikšti kaip lietuviu lygiagrečiai su mano gyvenimu angliškoje visuomenėje.

Sekiau pasaulio politiką ir mėgau apie ją ir besivystančius pasaulinius įvykius rašyti spaudoje.  Daugelį metų mano straipsnius spausdino Toronte leidžiamas laikraštis “Tėviškės Žiburiai” ir Montrealyje leidžiama “Nepriklausoma Lietuva”. Eventualiai ir mūsų miesto vietinis laikraštis, “St. Catharines Standard”,  pradėjo spausdinti mano laiškus redakcijai ir straipsnius apie pasaulinius įvykius politinėmis temomis, ypač kas lietė įvykius Lietuvoje bei mano atkirčius prieš sovietų vedamą progagandą prieš Lietuvą.

Todėl, mane agresyviai atakuodavo Lietuvoje komunistinės valdžios leidžiamas laikraštis – “Gimtasis Kraštas”.  Tai sovietų propagandos instrumentas taikytas paveikti lietuvius emigrantus – išeivius.

Savo paskaitose per šventes ir minėjimus ir savo straipsniuose visuomet raginau savo brolius/seses lietuvius neprarasti vilties, kad Lietuva vieną dieną vėl bus laisva.  Nėra stipresnės jėgos už laisvės troškimą.

Priklausiau Rytų ir Centrinės Europos pavergtų tautų organizacijai ir keletą metų buvau jos pirmininku.  Už darbą apdovanojo aukso medaliu “Cross of Merit”.  Taip pat aktyviai dalyvavau Baltiečių Veteranų lygoje kur taip pat buvau apdovanotas medaliu “Medal of Merit.

Pasitenkinimas tapytojo gyvenimu

Nuo tos dienos kai pradžios mokyklos suole pirmą kartą paėmiau teptuką į savo rankas, jo nenuleidau per visą savo gyvenimą.  Įsimylėjau į meno spalvas, formą ir galimybes per meną išsireikšti. Tapyba tapo integralia mano gyvenimo dalimi.  Stengiausi atspindėti paliktos tėvynės lūkęstį, Ontario atrastus panašumus į Lietuvos gamtą.  Ypatingai mėgau piešti portretus – atrasti kiekvieno sėdinčio prieš mane žmogaus esmę.  Man didžiūlė garbė kad mano darbai rado vietą draugų bei pažįstamų namuose Kanadoje, Amerikoje ir Lietuvoje.

Grojau smuiku, pianinu ir labai mėgau dainuoti.  Betkada sueidavome į būrį, visuomet užtraukdavome lietuviškas dainas.  Per jas prisimindavome tėvynę į kurią negalėjome grįžti fiziniai, bet į kurią persikeldavome dvasioje per dainą.