ROMUALDAS ŽIOGARYS

Gimiau Lietuvoje 1921 metais.  1944m. pasitraukiau į Vokietiją ir 1948m. atvykau į Kanadą.

Mano tėvas turėjo mažą 20-akrų ūkį Lietuvoj.  Vasaromis ūkininkavo, o žiemos metu darydavo ir taisydavo verpimo ratelius.

BALSAVIMAS PAGAL KOMUNIZMĄ

Kai sovietai pirmą sykį okupavo Lietuvą, amatų mokykloje mokiausi būti dailide.  Labai liūdėjau kai praradome savo nepriklausomybę.

Mažai žinojome apie komunizmą.  Mums sakydavo, kad prie naujosios santvarkos darbininkų gyvenimas pagerės. Deja taip neįvyko.

Greitai išmokome, kad jų rinkimai buvo farsas.   Visi buvo priversti balsuoti, nes ant asmens dokumentų sužymėdavo ar balsavai ar nebalsavai.  Jeigu nebalsavai, pažymėdavo, kad esi liaudies priešas.  Komunistiniuose rinkimuose yra tik viena partija ir vienas kandidatas ant balsavimo kortelės.  Balsuodavo apie 40% žmonių, bet kai skelbdavo rinkimų rezultatus, visuomet paskelbdavo, kad 98% žmonių balsavo už kandidatą – kad jis laimėjo 98% rinkėjų balsų.

Pažinojau vieną vyrą kuris dirbo cukraus fabrike.  Jis buvo profsąjungos narys ir trijų cukraus fabrikų delegatas į partijos suvažiavimą.  Buvo slaptas susitarimas, kad jų grupė nebalsuos už komunistus kandidatus.  Ir jie už juos nebalsavo.  Tačiau, jų nuostabai, kai buvo paskelbti rezultatai - VISI komunistų kandidatai buvo išrinkti vienbalsiai.  Buvo aišku, kad visiškai nebuvo svarbu kaip liaudis balsuoja.  Rezultati buvo žinomi iš anksto.  Nutariau, kad ši sistema ne man – reikia trauktis.

VOKIEČIAI IŠVYJA SOVIETUS  

Vokiečiai okupavo Lietuvą ir išvyjo sovietus iš Lietuvos.  Užsiregistravau į technikumą ir ten metus su pusę mokiausi.  Vokiečiai pradėjo mobilizuoti jaunus vyrus į vokiečių kariuomenę.  Mes nenorėjome tarnauti Hitleriui, tai pradėjome slapstytis.

Frontui priartėjus prie mūsu, pasitraukėme iš Lietuvos į Vokietiją.  Daugelis iš mūsų galvojome, kad karas greitai baigsis ir galėsime grįžti namo.  Karas baigėsi gegužės mėnesį, bet mes namo negrįžom.

PREKYBA TARPE DP STOVYKLŲ

Vokietijoje gyvenau Hamburgo apylinkėse, DP stovykloje.  Sovietai prieštaravo, kad mus vadina “pabėgėliais” ir reikalavo, kad mus vadintų kokiunors kitu vardu.  Tai, aljansas sutiko mus vadinti “išvietintais asmenimis” (“displaced persons” – DP). Taip tapome DPs.

Stovyklose neturėjome perdaug maisto, bet turėjome perdaug laiko.  Darbų nebuvo.  Tai mes savo laiką panaudojome sekančiai: mokydamiesi amatų, dalyvaudami kultūrinėje veikloje, besimokydami, ir, pradėjome vystyti prekybą tarp DP stovyklų Britų ir Amerikonų zonose.  Amerikonų zona prekiavo cigaretėmis, o Britų zona rūkyta žuvimi.  Prekyba vyko sparčiai ir sėkmingai.

ĮSTEIGIAM PABALTIEČIŲ UNIVERSITETĄ

DP stovykloje užsiregistravau Lietuvių gimnazijoje kur dėstė buvę gimnazijų mokytojai.  Po metų gavau gimnazijos baigimo diplomą ir įstojau į naujai įsteigtą Pabaltijo universitetą

Universitetas pradėjo veikti Hamburge, tada jį perkėlė į buvusią kariuomenės būstinę Pinneberge.  Patalpos buvo puikios.  Turėjome savą universiteto miestelį.  Universitetą organizavo Estų, Latvių ir Lietuvių profesoriai.  Turėjome 1,000 studentų ir 200 professorių/dėstytojų.   Nors lietuvių ir latvių kalbos panašios, vieni kitų nesuprantame, o estų kalbos niekas nesuprato.  Reikėjo rasti bendrą kalbą paskaitoms – pasirinkta vokiečių kalba.  Metus su pusę lankiau paskaitas.

ATRANKOS KOMISIJOS LANKO STOVYKLAS

Brazilija, Anglija, Australija ir Kanada pradėjo priimti pabėgėlius iš DP stovyklų.  Daug kas norėjo patekti Kanadon.  Mes pažinojom keletą  pirmosios 1927-28m. imigracijos lietuvių kurie gyveno Kanadoje.  Taip pat turėjau dėdę kuris 1913m. imigravo į Ameriką, bet Amerika dabar nepriėmė imigrantų. Kanada buvo pasirengusi  priimti imigrantus, tai užsirašiau vykti Kanadon.

Kanadai reikėjo darbo jėgos.  Agentas iš Kanados atliko pirminę atranką. Pageidavo galinčių dirbti medienos malūnuose.  Aš turėjau praktikos, tai mane įrašė į sąrašą.  Tada mane perkėlė į pereinamąją stovyklą.  Čia mus vėl tikrino atrankos komisija kurią sudarė: Kanados konsulas, medicinos daktaras ir samdamčios firmos atstovas.  Svarbiausias tai buvo firmos atstovas nes galutinis sprendimas buvo jo.  Mes šias komisijas praminėm “baltų vergų komisijomis”.  Turėjai pasirašyti darbo sutartį, kad galėtum emigrauoti į Kanadą. Kanada šeimų nepriėmė.  Visos kitos šalys priėmė šeimas.  Kanada emė tiktai jaunus, sveikus, tvirtus vyrus.  Jei turėjo šeimą – po metų, pabaigus darbo sutartį jie galėjo išsikviesti savo šeimą.  Daugumas pabėgėlių buvo jauni žmonės tarp 22 ir 35 metų amžiaus ir viengungiai.  Nebuvo daug šeimų.

DIDŽIŪLĖS KRAŠTO PLATYBĖS

Pirmi Kanados įspūdžiai: 1948m. kovo mėnesį atplaukėm į Halifaksą ir tuojaus keliavome traukiniu per didžiūles krašto platybes.  Reikėjo net pravažiuoti per dalį Maino valstijos Amerikoje.  Įspūdis didžiūlio neišvystyto laukinio krašto kuriame matėme labai mažai žmonių.  Kanados krašto platybės dare įspūdį.  Taip pat dare įspūdį, kad prie kiekvieno kuklaus, prastatai statyto namelio kuri pravažiavome, stovėjo naujas automobilis.

STATOME UŽTVANKĄ

Mūsų darbovietė buvo truputį į vakarus nuo Pembroke, Ontario.   Mūsų darbas - pastatyti hidroelektrinei užtvanką per Otavos upę.  Darbas buvo vos tik prasidėjęs.  Turėjome paruošti užtvankai bazę.  Gręžėme per granitą, jį sprogdinome.   Didžiūlius akmenis krovėme į sunkvežimius.  Sunkvežimiai vežė tokius svorius, kad net žemė drebėdavo sunkvežimiams riedant.   Mes tada su kąstuvais, šluotomis nuvalydavom granito bazę.  Nors mes buvom įpratę sunkiai dirbti, pastebėjome, kad vietiniai kanadiečiai daug lėčiau dirba, tai ir mes prie jų greit prisitaikėme.  Uždirbdavom 60 centų per valandą.  Dirbdavome 40 valandas per savaitę ir dar viršvalandžius.  Aš greit perėjau prie darbo kaip dailidė ir uždirbdavau 85 centus į valandą. Už kambarį ir maistą daug nemokėjau.  Džiaugėmės geru maistu ir vietiniais kanadiečiais bendradarbiais – jie buvo geri žmonės.  Jei darbovietėje buvo kokių bėdų, galėdavom nueiti pas viršininkus ir tam paskirtas žmogus mūsų bėdas išspręsdavo.

SUSITINKAME SU DARBO MINISTERIJA OTAVOJE  

Kaikurios darbo grupės atvykusios anksčiau už mus turėjo 12 mėnesių sutartis ir grupės atvykusios po mūsų turėjo 10 mėnesių darbo sutartis.  Bet mes be savo sutarties kopijos nežinojome kokiam terminui turėjome dirbti.  Prašėme darbdavio mums duoti kopijas, bet atsakė kad neturi.  Tai susitariau su Feliksu Mockumi (bendradarbiu iš Lietuvos) ir nusprendėme reikia važiuoti į Otavą pokalbiui su Darbo Ministeriu. Ten mus priėmė Ministerio pavaduotojas.  Iš pradžių buvo nepatenkintas mūsų vizitu, kad mes įžeidinėjame Kanadą, nenorime išpildyti savo darbo sutarties.   Mes atsakėme, kad noriai dirbame ir kaip tiktai norime sutartį išpildyti, bet neturėdami kopijos nežinome ką esame pasirašę ir juk turime teisę gauti kopiją. Jis tada sake, kad Kanados atstovai Europos stovyklose yra persidirbę ir yra galimybė, kad įvyko klaida, bet truks ilgokai gauti kopiją.  Mes papasakojom, kad atstovai stovyklose intensyviai padirba tik keletą dienų ir tuomet dingsta ir nežinome ką jie toliau daro.  Viso to pasekmė – negavome sutarties kopijos stovyklose.  Ir be to, vertėjas mus buvo perspėjęs kad, jei norime vykti Kanadon, privalom tylėti ir neklausinėti perdaug, tai mes tylėjome.  Ministerio pavaduotojas įdėmiai mus išklausė ir nutarė, kad reikia šį reikalą išsamiau ištirti.  Pažadėjo mums gauti mūsų sutarties kopijas. Iki galo pokalbio jis mus suprato ir prižadėjo padėti.  Suprato, kad mums tai buvo principo ir darbuotojų teisių klausimas labiau nei kiek mėnesių teks dirbti.

VYKSTU Į TORONTĄ KAIP IR DAUGELIS LIETUVIŲ

Baigus darbo sutartį hidroelektrinėje Otavoje, atvykau į Torontą.  Kaikurie liko toliau dirbti Hydro firmai ir buvo perkelti į Niagaros miestą.  Ten gavo labai gerus darbus su gerom pensijom.  Hydro buvo tikrai geras darbdavys.

Mano pirmas darbas Toronte buvo Heintzman pianinų gamykloje.  Dirbau su medžiu kaip dailidė.  Po keletos metų, kartu su dviem partneriais, sudarėm namų statybos firmą.  Statydavom namus ir juos parduodavom.  Pirmą namą pastatėme Oakvilės mieste Ontario.  Jį pardavėme ir už tas lėšas pastatėme dar du namus.  Juos pardavus, pastatėme ir pardavėme dar 4 ir taip toliau vystėme savo verslą.  Tada prisijungiau prie medžio dailidės darbuotojų profsąjungos – unijos.  Mat gauti darbus prie didesnių projektų kaip pav. ligoninėse, gamyklose, bažnyčiose, tt. reikėjo priklausyti profsąjungai.  Šie darbai davė labai gerus atlyginimus – geriau uždirbdavau nei paprastas darbininkas.

Dabar esu pensininkas ir galiu pasidžiaugti, kad mano gyvenimas Kanadoje buvo geras.