PAUL AND MARY GUDJURGIS

Gyvenimas Laboro kaime Lietuvoje

Gudjurgių šeima ištisus 150 metų gyveno tame pačiame kaime.  Tas kaimas vadinosi Laborai.  Kad pasiekus artimiausią miestelį, Linkuvą, reikėjo važiuoti vienuoliką kilometrų.  Einant pėsčiomis tai užtruko 2 valandas, o arkliui traukiant vežimą tai užtruko valandą su pusę.  Kaikurios kaimo merginos kai ištekėdavo iškeliaudavo pas vyro šeimą gyventi, bet visuomet ne toliau nei 10-20 mylių nuo šio kaimo.  Daugel ašarų pralieta atsisveikinant su kaimu.  Vyrai niekuomet nesikeldavo iš kaimo.

Daugelis kitų Lietuvos kaimų siųsdavo savo jaunus vyrus ir merginas į Brazilija, Argentiną ir Ameriką, kad ieškotų geresnio gyvenimo.  Bet Laboro kaimo žmonės buvo sėslūs – nelinkę keliauti.  Daugumas čia gimė, vedė ir mirė tame pačiame kaime.  Tik keletas išvykdavo į Maskvą, Petersburgą arba Varšuvą studijoms tapti kunigu arba farmacininku.

Baudžiauninkai Žemdirbiai

Kaimas skaitėsi didelis.  Jame gyveno 24 šeimos kurios turėjo nuosavą žemę ir keletas kurie neturėjo nuosavos žemės bet turėjo mažą namelį su sodeliu.  Viename kaimo gale buvo kalvis ir kitoje – mažos kapinaitės su koplyčia.  Ant kaikurių medžių buvo užrašai nurodantys, kad kapinaitėse palaidotos 1710m. “Juodojo maro” epidemijos aukos.

Daugumas šio kaimo gyventojų buvo baudžiauninkai.  Jie buvo ponų, žemės savininkų nuosavybė.  Ponai negyveno kaime, bet toli esančiuose dvaruose.   Baudžiauninkai dirbo ponų žemę jiems paskirtą dienų skaičių.  Turėjo patys pasirūpinti įrankiais: dalgiais, grėbliais, kastuvais, t.t.  Jie taip pat patys turėjo pasirūpinti savo maistu – dažniausiai tai buvo juoda duona su druska. Vidudienį vaikai į laukus atnešdavo sriubos arba pieno atsigerti.

Laisvieji kaimiečiai

Kaime taip pat gyveno “laisvi” žmonės.  Jie nebuvo žemių savininkų nuosavybė ir jiems nereikėjo dirbti ponų žemių.  “Laisvieji” mokėdavo valdžiai mokęsčius.  Gudjurgių šeima buvo baudžiauninkai.  Jasiukaičių šeima (iš kurios kilo mano motina) buvo “laisvi”.  Toks žmonių suskirstymas dingo 1861m. po baudžiauninkystės panaikinimo.   Tada ir buvę baudžiauninkai ir “laisvieji” galėjo už pinigus nusipirkti sau žemės.  Gudjurgiai turėjo 30 hektarus arba 74 akrus žemės.

Ūkininkavimas vystėsi senai įprasta tvarka.  Buvo trijų rūšių laukai: vasarinis pūdymo laukas, rugių ir kviečių laukas ir vasarojus: avižų, kruopų ir linų laukas.  Ūkininko žemės buvo išmėtytos rėžiais įvairiose vietose aplink kaimą.  Šie rėžiai buvo įvairaus dydžio nuo 10 iki 40 pėdų pločio ir nuo 100 iki 500 pėdų ilgio. Žemės kokybė ir derlingumas buvo įvairialypiai, tai toks rėžių išdėstymas aplink kaimą užtikrino, kad visi ūkininkai gavo žemės įvairiose vietose – negalėjo vienas ūkininkas pasiimti derlingiausias žemes palikdamas kitiems prastesnes.  Ribos tarp rėžių buvo labai aiškiai nubrėžtos.

Merginą nusižiūrėjęs vaikinas savo jausmus jai išreikšdavo padovanodamas jai savo rankomis gamintą grėblį.  Tam jis naudojo geriausios kokybės medį ir kruopščiai jį pagamindavo.  Grėblis buvo tvirtas, gražiai užbaigtas ir rankena nušlifuota, kad jinai ant jo nenusitrintų pūslių.  Jeigu jinai grėblį priėmė tai reiškė, kad ir ji į jį nusižiūrėjusi.

Derliaus nuėmimas

Nuimti rugių ir kviečių derliui buvo kviečiamos talkos.  Šeimos viena kitai padėdavo.  Vyrai pjiaudavo o merginos eidamos už jų surinkdavo nupiautų kviečių arba rugių po glėbį.  Tai vadinosi “pėda”.  Kai surinkdavo apie aštuonias pėdas sustatydavo jas į gubą. Gubas palikdavo ant lauko 7-8 dienas kad išdžiūtų ir tada surinkdavo į kluoną kur iškuldavo grūdus.  Gubos laukuose stovėdavo lygiose eilėse – kuo daugiau gubų ant lauko tuo turtingesnis ūkininkas.

Dainavimas buvo gyvenimo dalis.  Skirtingi darbai turėjo savo skirtingas dainas.  Ūkininko šeimininkė iš dainuojamų dainų žinojo prie kokių darbų dirbama ir kada ruošti valgį. Derliaus nuėmimas buvo šventė.  Jinai praleisdavo visa dieną ruošdama valgius: kepė “pyragą” (tai buvo baltų, ne kasdieninė tamsių ruginių, miltų duona), įvairios mėsos ir dešros, koldūnai kimšti varške arba lašinukais, barščių arba kopūstų sriuba, o ant saldaus spanguolių kisielius arba džiovintų vaisių kompotas.  Aišku, visuomet atsirasdavo naminio alaus bei degtinės.

Grūdų perteklius buvo parduodamas.  Grūdų pirkėjai (dažniausiai tai buvo žydai) keliaudavo aplink kaimus supirkinėdami perteklių.  Būdavo daug ginčų dėl kainos, bet sutarus kainą sutarimą “pakrikštydavo” alaus bokalais.  Ūkininkai grūdų perteklių taip pat veždavo į artimiausio miestelio turgų.  Dažnai turgavietėje iškildavo nesutarimai, barniai ir įvykdavo muštynės.  Muštynės būdavo tarp individų bet taip pat ir tarp kaimų bei miestelių pasitelkiant pagalius, lazdas bei kumščius.  Peilių ar šautuvų nenaudodavo.  Muštynes sustabdydavo policija ir pralaimėjęs apleisdavo turgavietę.

Piemenų svarba kaimui

Ūkininkai laikydavo arklius, karves, kiaules, avis ir vištas.  Karvės ganėsi bendroje kaimo ganykloje.  Kiekvienas ūkininkas turėjo parūpinti po vieną piemenį padėti karvėms prižiūrėti.  Kaimas pasamdė vyriausiąjį piemenį kuris vadinosi kerdžius.  Jis turėjo trimitą padarytą arba iš vario arbą naminį iš beržo tošies.  Anksti rytą su trimitu sušaukdavo kaimo piemenis ir gyvulius ir juos išvesdavo ganyklon.  Jo darbo našumas buvo matuojamas kiekiu pieno išmelžto vakarais iš karvių.  Karvės gudrios ir žinodavo kurie vartai randasi prie jų namų.  Kai kerdžius vakare vesdavo bandą iš ganyklos jos sustodavo prie savo kiemo vartų ir laukdavo kol jų šeimininkai vartus atkels.  Piemenys ryte gaudavo ryšulėlį maisto visai dienai.  Tai būdavo juoda duona, lašiniai, varškė ir, jei buvai šeimininko vaikas, dar gaudavai sviesto.

Karo metas, bėgimas iš Lietuvos ir kelionė per Vokietiją

Povilas ir Marija susipažino Vytauto Didžiojo Universitete Kaune.  Čia Povilas ruošėsi tapti veterinoriumi, o Marija – dantiste.  Marija pasakoja:  Kai rusai atsirado kone ant mūsų slenksčio, Povilas ir aš nusprendėmė greitai susituokti ir bėgti iš Lietuvos.   Mano tėvai negalėjo dalyvauti mūsų vestuvėse, nes negalėjo rizikuoti palikti ūkį.  Tokioj pat padėty buvo ir Povilo motina (jo tėvas jau buvo miręs).  Lietuvis kunigas mus greitai sutuokė Slavikuose, netoli rubežiaus.  Tai buvo paprastos vestuvės kuriose dalyvavo penki asmenys.  Gavome oficialius vokiškus vedybų dokumentus.

Po vestuvių aplankėme mano tėvus, bet jų jau mūsų ūkyje neberadome.  Jie buvo apsistoję pas gimines.  Vokiečiai buvo užėmę mūsų ūkį bei visus ūkius šioje apylinkėje ir buvo pradėję skersti gyvulius, pjovė miškus ir ruošėsi viską padegti.  Rusų armija artinosi ir vokiečiai buvo pasiryžę jiems nieko nepalikti.  Tą naktį matėsi daugelis degančių trobų.  Atsisveikinome su mano tėvais ir 1944m. spalio mėn 9d. su Povilu išėjome pėsčiom.  Manėme, kad išeiname trumpam – kad amerikonai išvys rusus iš mūsų krašto ir grįšime atgal už metų ar metų ir pusės.

Vokietijon perėjome per Šešupės upę prie Slavikų.  Upė skyrė Lietuvą nuo Rytų Prūsijos. Ten įsėdome į traukinį ir nuvažiavome į Konigsbergą (po Karo perduotą Rusijai ir perpavadintą Kaliningradu).  Povilui pasisekė gauti darbą  mėsinės inspektoriumi.  Taip pat gavome ir būstą pas vokietę našlę.  Už nuomą mokėdavome mėsa kurią Povilui pasisekdavo parsinešti iš mėsinės.

Eventualiai rusų kariuomenė pasiekė mūsų apylinkes ir mes nusprendėme bėgti tolyn.  Šeimininkė mums patarė keltis į Dresdeną kartu su ja, bet mes atsisakėme.  Pasirodo tai buvo teisingas sprendimas, nes neužilgo jis buvo visiškai subombarduotas ir daugiau nei 100,000 žmonių ten žuvo.

Išeiname su kaliniais

Kur mums bėgti?  Povilui atrodė saugiausia trauktis prie jūros ir ieškoti vietos kokiamnors laive.  1945m. sausio mėnesį išėjome pėsti ir daėjome iki Pillau ant Baltijos jūros kranto.  Buvo begalo šalta.  Ėjome į kranto pusę iki priėjome geležinę tvorą kurios negalėjome perlipti.  Pasirodo buvome priėję prie Pillau laivyno bazės.  Atsitiktinai vokiečiai lydėjo rusus belaisvius.  Jie buvo vos gyvi ir alkani.  Jie vos paėjo.  Vokiečių sargybos buvo nedaug, nes belaisviai buvo tokie leisgyviai, kad tikrai niekaip nepajėgtų pabėgti.  Mudu pradėjome eiti šalia jų.  Prie vartų buvo betvarkė, tai mums pavyko tarp jų įsimaišyti ir taip su srautu pralysti į kitą tvoros pusę arčiau kranto.

Čia atsiskyrėme nuo belaisvių ir pradėjome eiti palei krantą iki priėjome prie mažo laivo su lietuvišku užrašu.  Laive buvo dvi jaunos poros ir mus pakvietė prisijungti prie jų.  Su jais pabuvome dvi dienas iki apsisprendėme ką toliau daryti.  Nutarėme tęsti savo kelionę dviese ant savęs.

Uoste radome didžiulį laivą.  Jame buvo moterys, vaikai, seneliai ir sužeisti kareiviai – tai pabėgėliai iš Rytų Prūsijos.  Povilas nusprendė rasti kąnors su autoritetu laive ir prikalbinti pasinaudoti juo kaip gydytoju prie sužeistūjų.  Jam pasisekė ir mus abudu priėmė į laivą.

Po trumpos kelionės išlipome Hel pusiasalyje.  Mus laikinai apgyvendino barakuose.  Po keletos dienų traukėmės tolyn, nes girdėjome, kad rusai artinasi.  Pasisekė mums įsėsti į traukinį kuris vežė į Danzigą (dabar Gdansk, Lenkiją), tada į Rugeną iki pasiekėme Winseną.  Čia Povilas gavo darbą inspektorium mėsinėje ir mus apgyvendino ūkyje.  Pasirodo, kad atsiradome britų zonoje.  Mūsų pirmas vaikas Povilas čia ir gimė.  1945m. rugsėjį persikėlėme į pabėgėlių stovyklą Falkenberge. Tarptautinė pabėgėlių organizacija (The International Refugee Organization (IRO)  organizavo pabėgėlių stovyklas.  Gavome mažą kambarėlį kurį dalinomės su penkių asmenų šeima.  1946m. ansktyvą pavasarį mus visus sukvežimiais perkėlė į naują didžiūlį pabėgėlių centrą/stovyklą Spakenberge prie Hamburgo.  Čia išgyvenome iki 1949m.

Perplaukus Atlantą Kanadoje

Mūsų laivas “SS Samaria” iš uosto Bremerhaven, Vokietijoje išplaukė 1949m. kovo mėn. 17d.  IRO pasamdė laivą iš Cunard gabenimo firmos. 40m. senumo laivas buvo pilnas:  jame keliavo 1,200 pabėgėlių iš DP stovyklų Vakarų Vokietijoje kurią dar vis valdė amerikonai, britai ir prancūzai.

Pusiaukelyje per Atlantą, mūsų sūnus Povilas (4m. amžiaus) ir Lydia (2m.amžiaus) susirgo tymais.  Atvykus į Halifax uostą Kanadoje, per sveikatos patikrinimą atrado, kad ir kiti vaikai sirgo tymais.  Pasirodo, kad vaikai susirgo pereinamojoje stovykloje Bremerhavene ir tymų dėmės pradėjo rodytis dabar.  SS Samaria laive, šeimos su sergančiais vaikais buvo patalpintos izoliatoriuose – ant viršutinio denio geležinėse kabinose kurios buvo naudojamos kaip jūrininkų kalėjimai.   Daugelis sirgo jūros liga.  Kaikuriems tai praeidavo po trijų ar keturių dienų, o kitiems tęsėsi per visą kelionę.

Po dešimties dienų kelionės pagaliau SS Samaria atplaukė į  Halifakso Prieplauką nr. 21.  Buvo sekmadienis, 1949m. kovo 27d.  Rūkas buvo toks tirštas, kad vos matėsi blankus krantas ir įlanka.  Niekur nesimatė nė truputis žalio – viskas atrodė pilkai.  Bet, mes dar nesiskaitėme priimti Kanadon.  Mes buvome Imigracijos būstinėjė ir iš čia betką galėjo pasodinti į laivą ir grąžinti atgal iš kur atplaukęs.  Buvome apsupti augštos geležinės tvoros.  Ant langų geležinės grotos ir durų rankenos atsidarydavo tiktai iš lauko – vidun patekęs neišeisi.  Tai nebuvo pasitikėjimo ir  svetingumo ženklai.  Dar jautėmės kaip DP.

Mus izoliuoja Halifakso uoste

Mus izoliatoriuje išlaikė 4 dienas.  Buvome 10 šeimų.   Sargai, gydytojai ir slaugės visi angliškai kalbėjo su britų akcentu ir didžiavosi lyg būtų savo kolonijose viršininkai.   Motinoms neleido nueiti pas sergančius vaikus.  Sužinojome, kad vienas vaikas sunkiai sirgo plaučių uždegimu ir gydytojai visvien jo motinai neleido pas jį nueiti.  Kažkas iš mūsų tarpo geriau mokėjo angliškai ir viršininkams pasakė, kad turi žurnalistą savo šeimoje ir jei neleis motinoms pas sergančius vaikus, praneš žurnalistui ypač jei sergantis plaučių uždegimu numirs.  Biurokratai nutarė nerizikuoti paviešinimu ir galų gale leido motinas pas vaikus.

Kai baigėsi mūsų karantinas, ėjome į imigracijos būstinę.  Salėjė buvo trys stalai.  Prie pirmojo, imigracijos pareigūnas peržiūrėjo ilgiausius sąrašus iki rado mūsų pavardę ir tada užštampavo mūsu IRO išduotus pasus: “Teisėtas imigrantas, Kanados Imigracijos skyrius, Halifax, Naujoji Škotija, 1949m. balandžio 1d.” (“Landed immigrant, Immigration Canada; Halifax, Nova Scotia, April 1, 1949.”)   Prie antrojo stalo gavome traukinio bilietus kelionei iki Boyle, Alberta ir $40 grynais nusipirkti traukiny maistui.  Prie trečio stalo gavome Ogend cigarečių, Eddy firmos degtukų ir knygelę Vogue popieros cigarečių tabakui vynioti.  Tada pasakė dabar esame ant savęs.  Darbuotojų arogancija ir nemalonūs žvilgsniai bei “iš viršaus” išduotos instrukcijos su britų akcentais paliko mums nemalonų įspūdį.

Traukiniu į Albertą

Pasakoja Povilas:  Mūsų kelionė truko 4 dienas ir naktis.  Pamenu kai pro langą mačiau Kvebeko miesto Citadel ir tada tik akmenynus ir krūmus kai važiavome pro šiaurinę Ontario provincijos dalį.  Tai truko dvi dienas.  Tada važiavome per Saskatchewan provincijos lygumas iki pasiekėme Edmontono miestą. Palyginus su kaip važiavau traukiniais Vokietijoje: sėdint ant vagonų stogų ar prisirišus iš lauko prie vagonų durų, kad nenulėkčiau, dabar keliavome tikrai puikiai – prabangoje.  Sėdimos vietos minkštos, plačios, balti rankšluostukai galvai pasidėti, pagalvės ir nakčiai pritemdytos šviesos.  Mums atrodė, kad šitaip keliauti gali tiktai pasiturintys žmonės.   Vėliau sužinojome, kad pasiturintys dar geriau keliavo – turėjo miegamuosius bei privačias kabinas.

Katalikų vienuolė keliavo su grupe eskimų ar indėnų vaikų mūsų vagone.  Viena mergaitė padovanojo sausainių mūsų dukrelei ir senas ukrainietis mums padovanojo dvi bonkas koka kolos.  Iki traukinys pasiekė Winnipeg miestą mes jau buvome suvalgę visa atsivežtą duoną.  Traukinys čia stovės tris valandas, tai nutariau išeiti ieškoti duonos.  Pasipraktikavau keletą reikalingiausių angliškų frazių ir išėjau ieškoti kepyklos.  Radau mažą parduotuvę ir paprašiau keturių kepalų.  Man atsakė, kad galiu gauti tik vieną, nes duonos kepimas ribotas.  Vokietys savininkas nepaminėjo, kad buvo stygius duonos, nes tuo metu vyko kepėjų streikas..  Kalbant vokiškai jam paaiškinau kad mano visa šeima traukinyje ir keliaujame be duonos.  Jis man davė keturis kepalus.

1949m. balandžio 4d. atsiradome Edmontono mieste.  Buvo šalta ir niūru.  Ore kabojo dulkės.  Tvoros buvo pilnos senų popierigalių.  Prie mūsų tuojaus prisistatė vyras ir pasakė kad jį atsiuntė Edmontono arkivyskupija  - mus pasitikti.  Kanados imigracijos biūras pranešė jiems, kad atvyksta katalikų šeima ir jiems reikės pagalbos.  Mus apgyvendino dviejų aukštų viešbutyje skersai traukinio stoties.  Traukinys į Boyle išvažiuos tik ant rytojaus.  Visi šokome maudytis karštoje vonioje.  Nebuvome nusimaudę vonioje nuo 1944 metų kai palikome Lietuvą.  DP stovyklų barakuose buvo tiktai dušai.

Atvykstame į Boyle ir pradedame dirbti Wiskel’s ūkyje

Į Boyle, Albertoje atvykome per pietus.  Bruno Wiskel (Bronius Vieškelis) ir grupė jo lietuvių draugų mūsų laukė.  Pasklido žinia, kad Bruno “užsisakė” šeimą iš Vokietijos dirbti jo ūkyje, tai visi norėjo pamatyti kaip atrodo ši užsakyta šeima.   Jie prisiminė jų pačių atvykimą į Kanadą 1920-1930 metais kai galėjai laisvai atvykti be jokių iškvietimų ar globėjų.  Anais laikais, CPR firma iš Kanados valdžios gavo žemes ir kvietė imigruoti Kanadon, pirktis didžiūlius plotus ant kurių skatino pradėti ūkininkauti.  Padėtis po antrojo pasaulinio karo buvo kitokia.  Dabar norint imigruoti, reikėjo iškvietimo ir darbdavio pas kurį prisižadėjai atlikti darbo sutartį.  DP buvo priimami darbams kasyklose, prie geležinkelių, kirsti miškus, rinkti cukrinius runkelius ūkiuose, moterims dirbti tarnaitėmis arba prie namų ruošos, ir talkinti ūkių darbuose.  Darbdavys ėmėsi atsakomybės už naujai atvykusį vieneriems metams.

Mūsų globėjas Bruno buvo našlys su dviem vaikais.  Jam reikėjo šeimos kuri dirbtų jo ūkyje.  Vyrai dažniausia dirbo prie žemės, o moterys tapo virėjomis ir rūpinosi namais.   Mūsų šeimos draugas Aloyzas Puida gyveno toje pačioje pabėgėlių stovykloje kaip ir mes Spakenburge.  Jis Kanadon išvyko dirbti miškuose pirma mūsų.  Bruno buvo įdėjęs skelbimą Toronte spausdinamame lietuviškame laikraštyje, kad ieško lietuvės našlės arba senmergės kuri gal sutiktų už jo tekėti.  Aloyzas susisiekė su Bruno ir papasakojo jam apie Gudjurgių šeimą Vokietijoje ir jis sutiko mus iškviesti.

Prie traukinių stoties stovėjo didžiūlė Frazer gamybos mašina.  Wiskel buvo vienas iš keletos žmonių kuris turėjo mašiną, nes karo metu jų buvo trūkumas.  Keliavome neišlietu purvo keliu – tai buvo pagrindinis vieškelis.  Vienoje pusėje - geležinkelio bėgiai – kitoje 4-5 grūdų elevatoriai.  Skersai gatvės viešbutukas su alide, trys parduotuvės ir du garažai.  Mieste taip pat buvo viena ar dvi trumpos purvo pilnos gatvelės ir kalnelis ant kurio pastatyta keletas namų.  Wiskel mane išsivedė į alidę.  Ji buvo pilna vyriškių su purvinais darbo drabužiais su medkirčių kepurėmis.  Visi dėvėjo purvinus guminius botus.  Beveik visi kalbėjo ukrainietiškai.

Į Wiskelio ūkį reikėjo važiuoti 6 mylias.  Pagaliau privažiavome seną dviaukštį namą.  Jame buvo didžiūlė virtuvė, sėdimas kambarys, vienas miegamas ir trys miegami antrame aukšte.  Čia gyvenome vienuolika žmonių.

Marija tapo mūsų virėja: paruošdavo valgius, kepė duoną, valė namą, skalbė ir prosyjo, rinko kiaušinius.  Mano darbas buvo prižiūrėti arklius, melžti karves ryte, prieš pusryčius išsukti sviestą ir tada atlikti visus ūkio lauko darbus.

Athabasca, Albertos veterinoriaus nuotykiai

Pasklido žinia, kad atvyko veterinorius ir dirba kaip ūkininkas Wiskelio ūkyje.  Athabasca miesto vadovybė, nors buvo 15 mylių atstume nuo mūsų, susidomėjo, nes Albertos provincijoje buvo veterinorių trūkumas.  Rajono agronomas, George Godel, atvyko mus aplankyti.  Jis nurodė man kaip įsigyti teises dirbti veterinoriumi Albertoje.   Albertos Veterinarijos draugijos pirmininkas ir vyriausias Albertos Žemės Ūkio skyriaus viršininkas Dr. Talbot turėjo su manim pokalbį.  Eventualiai gavau laikiną leidimą dirbti veterinoriumi bet tiktai Athabasca rajone ir kas metai turėsiu atnaujinti leidimą iki tapsiu Kanados piliečiu – o tai truks mažiausiai penki metai.   Su Wiskelio parama persikėliau į Athabasca.  Kai įsikūriau tada atsivežiau šeimą.  Mūsų geras draugas Aloyzas Puida man paskolino pinigus, kad galėčiau įsigyti savo praktikai reikalingus įrankius, veterinoriaus vaistus ir mašiną.  Jam galų gale baigiau atmokėti skolą 1960 metais.

Gyvename minus 40-60F šaltyje

1949-1950m. žiemos šalčiai buvo ypatingi.  Viskas pradėjo šalti tuojaus po Kalėdų.  Ištisas penkias savaites pergyvenome 40 laipsnius šalčio Farenheit, o šalia Athabasca upės dar šalčiau - minus 60F.  Tris dienas ištisai keliavau mašina lankant gyvulius.  Nešiojau europietiškus žieminius botus.  Dėvėjau vieną porą vilnonių kojinių.  (Botai buvo per maži kad galėčiau dėvėti antrą porą kojinių.)  Nejutau šalčio.  Kai galų gale grįžau namo į Athabasca, buvo po vidurnakčio.  Šaltis siekė minus 60F.  Nusiėmiau botus.  Viena kojinė buvo užšalusi į ledą ant mano didžiojo kojos piršto o pirštas buvo nušalęs - juodas.  Viskas baigėsi laimingai  - išgydžiau didžiūlę pūslę ir žaizdą ir vėl buvau kaip naujas…

1950m. pavasarį supratau, kad sunkiai vystosi mano veterinarijos praktika – reikia keltis į miestą.  Pensininkas dailydė statėsi namą Athabasca mieste ir mus priėmė gyventi kartu.  Jis sau pasilaikė vieną miegamą o mūsų šeima perėmė visa namą.  Namas pastatytas ant upelio kranto.  Kas pavasarį upelis patvindavo, o žiemą užšaldavo storu ledu. Kai įsikraustėmė pavasarį, ant jo dar buvo ledas.

Vieną dieną mūsų duktė Lee (beveik 3 metų amžiaus) žaidė su savo drauge Diana ant ledo. Po kiek laiko Diana atėjo pasakyti Marijai, kad Lee įkrito į vandenį.  Marija išbėgo – niekur nematė dukters.  Vidury upelio matėsi pralaužtas ledas.  Ji įkišo savo ranką į vandenį ir pradėjo graibstyti.  Ir lyg per stebūklą, jos ranka užtiko ant Lee palto.  Jai pasisekė ją ištraukti iš po ledo.  Lee nejudėjo ir nekvėpavo.  Marija ją laikė už kojų aukštyn kojom ir purtė.  Staiga Lee atsipeikėjo, atgavo sąmonę ir pradėjo kvėpuoti.  Pirmas jos klausimas mamai buvo:  “Kodėl tu mane pažadinai iš saldaus miego?”

Tampu mažų gyvūnų veterinoriumi

Lietuvoje nebuvo įprasta apsiimti veterinoriaus praktiką su mažais gyvūnais.  Kai mokiausi niekada nebuvau matęs kastravimo operacijos.  Karui pasibaigus, Lietuvos veterinoriai surengė savo suvažiavimą Hanoveryje, Vokietijoje veterinarijos kolegijoje. Tenais vienas vokietys profesorius pademonstravo kaip kastruoti karvę.  Bet mes netikėjome, kad tų žinių mums kada reikės.

Savo praktikoje užsiiminėjau didžiūliais gyvuliais, ne mažais gyvūnais.  Neturėjau atskiro kambario bei narvų mažiesiems gyvuliams laikyti.  Žinojau, kad kastruotus šunis reikia palaikyti iki jie atsigaus nuo narkozės.  Marija ir aš nutarėme, kad niekada nekastruosime po vieną gyvulį, bet palauksime kol jų bus daugiau – kokie trys ar keturi.  Marija buvo mano asistenė.  Operaciją atlikdavome vakare, vaikams užmigus.  Baigus kastruoti šunis išguldydavome mūsų virtuvėje ant grindų, tada gerdavom kavą ir laukdavome kol jie atsigaus.  Kartais tekdavo išlaukti visa naktį be miego.  Tada viską išplaudavome ir išvėdindavome.  Jei jų savininkai uždelsdavo juos atsiimti, per mūsų virtuvę vakščiodavo po tris ar keturis šunis iš karto. Nuostabu kaip tos kalės gerai sugyveno.  Man operacijos gerai pasisekdavo – nepraradau nei vieno šuns.  Manau tai buvo dėl to, kad operacijos neskubinau.

Povilas savo karjerą baigė eidamas Edmontono, Albertos apylinkės Vyriausio Veterinoriaus pareigas.  Eidamas 63sius metus 1980m. kovo mėnesį mirė nuo infarkto. Marija du kartus aplankė Lietuvą 1989 ir 1993 metais.

 (Paruošta pagal ištraukas iš savarankiškai išleistos knygos: PAUL AND MARY GUDJURGIS: LITHUANIAN REFUGEES kurią Kanados lietuvių muziejui/archyvui rugpiūčio 2007m. padovanojo Paul Gudjurgis,  jaunesnysis.)