a.a. MARIJA SINKEVIČIŪTĖ TAMULAITIENĖ 1917-2017

Gimiau 1917m. Uosupio kaime Marijampolės rajone, Lietuvoje.  Kaune buvau namų ruošos mokytoja.  Visi mano broliai ir sesės yra mirę.

Pabėgėlė:

Pabėgėlės gyvenimas nelengvas, bet mes buvome užauginti tai priimti.  Tėvai išauklėjo mus: priimti savo dalią, būti teisingiems, nemeluoti, atlikti savo pareigą ir sunkiai dirbti. Gyvenimas buvo sunkus, bet  turėjome daug ryžto ir buvome užsispyrę.  Aš buvau religinga ir tai man padėjo ištverti gyvenimo sunkumus.

Į nežinią:

Išvykome iš Lietuvos į nežinią.  Žinojome, kad žūtbūt turime trauktis nuo režimo kurio negalėjome toleruoti.  Vyras ir aš kartu su mūsų pirmgime dukra ir vyro sesers šeima  (jie turėjo du mažus vaikučius) traukėmės į Vakarus.  Atsiradome Blomberge Vokietijoje ir gyvenome pabėgėlių stovyklose.  Visi čia atsidūrę iš karto puolėme kurti mokyklas, kad galėtumėm išmokslinti savo vaikus. Prioritetas buvo jiems perduoti gyvenimo įgūdžius bei žinias kurie eventualiai jiems padės kuriant savo gyvenimus.

Iš mūsų viskas buvo atimta – mes buvome žmonės be teisių – palikę savo namus per prievartą.  Mūsų vaikai buvo mūsų ateitis.

Kanadon atvykome 1948m. darbams tabako ūkiuose Ontario provincijoje.  Atvykome tik su darbo rankomis – kitų rezursų mes neturėjome.  Kraštas pilnas galimybių – tik reikėjo jomis pasinaudoti.

Laisvė:

Vietiniai kanadiečiai man buvo malonūs ir nejutau jokios diskriminacijos.  Esu lietuvė ir džiaugiuosi, kad Kanda mane priėmė ir kad gyvenu krašte kuriame galiu laisvai galvoti ir laisvai kalbėti be baimės.

Ateitis:

Kanados lietuvių bendruomenės ateitis priklauso nuo sekančios kartos – mūsų jaunimo.  Jeigu jie jos neišlaikys – mūsų visos pastangos bus nuėjusios veltui…

Svarbiausia gyvenime yra būti teisingu žmogumi ir atlikti savo pareigą iki galo.  Niekas gyvenime neateina dykai – privalai dėl visko ką turi dirbti, kol gali.