MARIJA KARASIEJIENĖ

Liepos 30 dieną mes išėjome iš Vilkaviškio, nes lėktuvai ėmė mėtyti bombas. Žmonių pasipylė pilni laukai.  Mes, pasiėmę vaikus, dar truputį daiktų, ėjom apie 10 kilometrų per laukus pas tėvelius į kaimą .  Ten gyvenom porą savaičių, bet vis lėktuvai skraidydavo ir mesdavo bombas.  Daug namų uždegė ir žmonių užmušė.  Naktį mes eidavom miegoti į slėptuvę kartu su vokiečių kareiviais.

Vokiečių kareiviai įsikrausto

Rugpiūčio 18 dieną mūsų namus užėmė kareiviai – įsisteigė vokiečių štabas ir  liepė mums išeiti.  Tai mes vežiman prisikrovę maisto ir drabužių, privažiavom prie upės į tokią daubą.  Daiktus iškrovę dar kartą važiavom atgal ir į vėl vežimą prisidėjom kas reikalinga.  Pasiėmėm karvę, žąsis, kiaules ir šunį.  Daubon privažiavo daug žmonių.  Vyrai išsikasė slėptuvę.  Lauke susikūrę ugnį virdavom valgyti.  Pabuvom tris dienas, o ketvirtą dieną kai prie mūsų ant kranto pradėjo šaudyti vokiečiai, o rusai iš kitos pusės, mes atsidūrėm vidury tarp jų.  Tai dar gerai, kad spėjo visa šeima sueiti į slėptuvę.  Kiti liko ant lauko, nespėjo niekur pasislėpti.  Į vakarą biskį apstojo šaudyti, tai mes išėjom pažiūrėti.  Išėję pamatėm labai liūdną vaizdą.  Daug žmonių sužeistų, kiti sužeisti dėjuoja, kitų arkliai pabėgo.  Upėje žąsys visos negyvos.  Kareiviai liepė greitai iš čia pasitraukti.  Dar gerai, kad mūsų arkliai ir vežimas liko sveiki.  Vieni žmonės, dar jauni, sužeisti dėjuoja, o vaikas mažas vežimėly verkia, bet jis buvo sveikas.  Tai mes, numetę daiktų nuo vežimo, paėmę tuos žmones ir tą vaiką su vežimėliu,  skubėjom iš ten išvažiuoti. O šviesos tik lekia pro galvas.  Ačiū Dievui laimingai pavyko iš ten išvažiuoti.  Pravažiavom dar pro savo gimtuosius namelius.  Daug namų jau degė.  Pavažiavę kokius 5 kilometrus užsukom į vieno ūkininko namus – radom tik vokiečių kareivius.  Jie mus priėmė kluone pernakvoti, tik liepė šviesų nedegti.  Ten buvo sanitaras.  Tuos sužeistus žmones apraišiojo ir paėmė į karišką mašiną. Tą vaiką su vežimėliu išvežė į Vokietiją į ligoninę.  Po kelių metų kai mes buvome Vokietijoje, gavom iš tos šeimos laišką.  Jie pasveiko ir mums labai dėkojo, kad mes juos išgelbėjom.

22 rugpiūčio važiavome pas Trečiokus į Penkinių kaimą.  Ten pabuvę kelias dienas, važiavom į Nevidurę netoli vokiečių rubežiaus.  Ten gyvenom vieno ūkininko tuščiam name ir dar vis galvojom, kad galėsim sugrįžti į tėviškę.  Buvom daug daiktų į žemę užkasę, bet jau matėm, kad neina sugrįžti, tai pasiėmę mažą vežimėlį, penki žmonės važiavom parsivežti maisto ir drabužių.  Tą dieną pasisekė gerai.  Ir dar kitą dieną važiavom gerai.  Daug ką parsivežėm, bet ne viską.  Važiavom dar trečią dieną – jau šį kartą nepasisekė.  Praėjom Mažučių kaimą.  Taip viskas liūdnai atrodė.  Namuose nematyti jokių civilių žmonių, tik vokiečių kareiviai šeimyninkauja.  Laukai pilni apkasų ir kartais girdis šaudymai jau mūsų Stojaukėlio kaime pas Galinaičius – koks kilometras muo mūsų namų.  Ten kareiviai kasė apkasus ir buvo atvažiavęs vyresnysis jų prižiūrėti.  Kai mus pamatė tuoj priėjo ir neleido eiti toliau.  Sako čia karo laukas – negalima civiliam vaikščioti.  Mes rodom – čia netoli mūs namai, mes einam pasiimti maisto, bet jis mums nė kalbėt neduoda.  Pristatė vieną kareivį ir liepia mus varyti į Virbalį – ten buvo jų štabas.  Mes buvom penki žmonės.  Aš ir viena mergaitė neturėjom paso, tai mes ėmėm bijoti.  Paėję kokį porą kilometrų, prie vieno namo susėdom pailsėti.  Dar turėjom maisto įsidėję ir užkandom, ir tam kareiviui davėm valgyti ir mudvi su ta mergaite pakilom ir nuėjom už trobų į kitą pusę.  Ten netoli buvo sustatytos rugių rikės.  Mudvi pabėgę sulindom į rikes.  Tas kareivis mūs nematė.  Jie mūs laukė ir nesulaukė. Kareivis vienas o jie dar liko trys.  Bijo eit ieškoti, kad kiti nepabėgtų.  Tai kiek palaukę ir nuėjo.  O mes matėm, kad jau nuėjo toli, išlindom, apsidairėm ir ėjom tiesiai per laukus ten kur buvom apsigyvenę – į Neviduliją.  Parėję pasakėm, kad mes pabėgom o kitus nusivarė į Virbalį.  Visiem buvo strioko ar juos paleis ar ne.  Bet už poros valandų ir jie parėjo. Nusivarė į štabą, apklausinėjo ir paleido.   Buvo neramu nes vis lėktuvai skraidydavo ir mesdavo bombas.  Daug namų uždegdavo, tai mes vėl važiavom į kitą vietą netoli Kybartų.  Bajorų kaime radom didelį, tuščią vokiečių namą.  Ten ir apsistojom kelios šeimos kartu.  Vietos turėjome daug ir ruošėmės čia praleisti žiemą.  Susitvarkę kaip savo namuos, prisikasėm bulvių, daržovių prisidėjom į sklepą, o vyrai eidavo pas ūkininkus dirbti, tai parnešdavo grūdų – tai sau ir gyvenom.  Vis naktį buvo girdėt šaudymai ir kasdien vis garsiau.  Jautėm, kad frontas artėja.

Padegamas klėtis mes bėgame Vokietijon

Vieną dieną užlėkė lėktuvai ir pradėjo mėtyti bombas.  Spalio 16 dieną jie uždegė ir tvartą kuriame mes gyvenome.  Tai mes greitai, kiek spėjom, susimetėm daiktus į vežimą.  Gerai, kad arkliai buvo pakinkyti ir nepabėgo.  Į vakarą biskį sumažėjo šaudymai.  Vaikus sumetėm ant vežimo.  Atėjo vokiečių žandaras ir liepė greitai važiuoti - jis tvarkė visą koloną.  Tą naktį buvo labai baisu.  Žmonės beveik visi ugny.  Tėvai neranda vaikų, vaikai tėvų. Visi verkia o aplink tik lėktuvai skraido, šviesas kabina.  Keliai užsikimšę pėsčių ir važiuotų.  Pavažiavę kiek, pasižiūrėjome atgal - Kybartai buvo vien ugnis.  Tą naktį pervažiavom į Vokietiją ir daugiau neteko matyti savo tėvynės.

Važiavom vis tolyn nuo tų baimių.  Karvę vedėme prisirišę prie vežimo .  Maisto turėjome vežime.  Privažiavę kokįnors miestelį eidavom pas viršaitį išsiimti maisto korteles, nes be kortelių negaudavom nieko pirkti.  Privažiavom Dancigo miestą.  Ten apsipirkom maistą.  Kartu su mumis, kitu vežimu, važiavo sesuo ir švogeris su šeima – Piliukaičiai, ir dar vežėmės Rūbų močiutę.  Ten visi pasiilsėjom, pavalgėm. Piliukaičių šeima nuvažiavo pirmiau, su jais ir močiutė, o mes likom.  Kadangi vedėm karvę prie vežimo, negalėjom greitai važiuoti, tai mes jų ir nesuradom.  Nakvojom kitoj vietoj.  Ant rytojaus manėm prie Elbingo miesto susitikti, bet jų niekur nematėm, o žandarai liepė važiuoti tolyn.  Žmonių labai daug.  Vieniem rodė į vieną pusę važiuoti, kitem į kitą.  Kiek pavažiavę nurodė sustoti viename kaime.  Dar vyrai eidavo jų ieškoti – klausinėdavo, bet niekur nesurado.   Taip atsiskyrėm su savaisiais.  Kiek turėjom vargo toj kelionėj.  Dažnai nakvot reikėjo ant lauko.  Vieną vakarą užvažiavome pas vieną ūkininką - paprašėme pernakvoti. Jie mus priėmė – davė kambarį.  Vaikam davė šiltos vakarienės, paruošė guolius ir ruošėmės pasiilsėti.  Vaikus jau suguldėm kai atėjo žandaras, mus išvarė.  Liepė važiuoti toliau.  Ir tie šeimininkai prašė, kad paliktų, bet tai nieko nepadėjo.  Turėjom rengtis ir važiuoti tolyn.  Kiek pavažiavę sustojom po medžiu ir praleidom naktį ant lauko.  Dažnai prisieidavo nakvoti lauke.  Vaikus suguldydavom vežime, o mes po vežimu gulėdavom.  Kartais ir lietus užeidavo.

27 lapkričio atvažiavome į Pirico apskritį į Mego dvarą.  Čia buvo apie 80 lietuvių.  Davė tokią salę mums visiems.  Pasiklojom šiaudų ant žemės.  Buvo labai ankšta – žmogus prie žmogaus, nė praeiti nebuvo galima.  Ir dieną sėdėdavom ant savo guolio apsikasę šiaudais, nes jau užpuolė šalčiai.  Pečių nebuvo kuo pakūrenti, tai vyrai eidavo  į mišką, parnešdavo malkų.  Tos malkos būdavo šlapios – labai sunku būdavo įškurti.  Moterys iš eilės turėdavo rytais keltis ir visiem kavą išvirti.  Maisto šiek tiek gaudavom.  Taip ir leidom šaltas, liūdnas dieneles.  Po kiek laiko jau girdėjosi tolimi šaudymai.  Jautės, kad frontas artėja.

1945 metų sausio 16 dieną tėvelius išleidom traukiniu į Lagės miestelį, Gistro apskrity.  Ten jau gyveno Juozai ir Poškai ir tėveliai pas juos apsistojo.  Mes dar likom  – mano šeima ir brolis Jurgis.  Turėjom du arklius ir vežimą. Bet jau neilgai galėjom ten gyventi, nes kasdien vis girdėjosi šaudymai.  Artėjo frontas.  Vieną naktį šaudymai pasigirdo jau visai arti.  30 dieną sausio išvažiavom, o kiti visi liko, nes vienų arkliai nekaustyti, kiti sako nepraleis per miestą, nes jau mieste važinėjo rusų tankai.  Bet mes įsimaišėm į vokiečių koloną ir laimingai pervažiavom per miestą ir važiavom vis tolyn nuo fronto.  Važiuojant per didesnius miestus girdėjosi sirenų kaukimas – skelbdavo pavojų, kad jau lėktuvai atskrenda, miestą bombarduos.  Tai mes nuo vežimų bėgdavom į slėptuves.  Prie miesto buvo pridaryta daug slėptuvių.  Kai jau kita sirena pavojų atšaukia, tai išėjęiš slėptuvių vėl važiuojam tolyn.

Vasario 12 apsistojom vienam kaime netoli Liudvinstoš miestelio.  Ten mus paskyrė seniūnas pas vieną šeimininkę, labai nesimpatišką.  Ji mūs labai nemėgo – davė labai prastą kambarį.  Taip pagyvenę kelias dienas išvažiavom.  Sumanėm išvažiuoti ten kur gyvena tėveliai ir Juozai.  Vis smagiau būti prie savūjų.  Vasario 22 dieną atvažiavom į Lagės miestelį, Gistro apskrity.  Čia radom tėvelius, Juozus ir Poškus .  Jie gyveno labai ankštai. Turėjo du mažus kambarius – devyni žmonės. Mes kreipėmės į seniūną, kad mums duotų kurnors kambarį.  Jis mums pasakė, kad mieste labai daug žmonių ir nėra vietos, tai mus paskyrė netoli miestelio į kaimą pas vieną ūkininką Kobro kaime.  Gavome neblogą kambarį, maisto korteles.  Turėjom vieną arklį ir vežimą, o kitą turėjom palikti, nes jau visai negalėjo paeiti.  Dažnai nuvažiuodavom į miestelį apsipirkti ir pas tėvelius.  Kai būdavo gražus oras, tai mamytė su tėveliu ateidavo pas mus, nes buvo netoli.  Su šeimininkais važiuodavom į laukus bulvių sodinti.  Ten pagyvenom porą mėnesių, kai ir ten prasidėjo šaudymai.  Jautėm, kad artėja frontas.  Nuvažiavę į Lagės miestelį pamatėm, kad jau visi žmonės bėga.  Pilni keliai pėsčių ir važiuotų, tai mes susitarėm ant rytojaus išvažiuoti.  Kai sugrįžom iš miestelio ėmėm viską pakuoti.  Vakare atėjo brolis Didorius ir sako važiuojam - nelaukim rytdienos, nes jau rusai netoli.  Tai mes greitai sumetę daiktus ir vaikus į vežimą išvažiavom.  Buvom penkios šeimos, o vežimas tik vienas ir su vienu arkliu.  Kiek pavažiavę pamatėm, kad jau ir vokiečiai kareiviai meta šautuvus ir bėga.  Pilnos grabės primestų šautuvų ir visokių kareiviškų daiktų.  Mes vieno kareivio paprašėm, kad mums duotų arklį.  Jis mums dykai nedavė.  Turėjom duoti lašinių.  Prikinkėm tą arklį – nemoka su vežimu bėgti.  Turėjo vienas vyras joti kol išmokino traukti vežimą.  Kiek pavažiavus viskas nutilo, nesigirdi jokio šaudymo, tik žmonės ir kareiviai maišosi.  Vienam kaimely sustojom ir nežinom ką daryti.  Vieni sako jau rusai visai netoli – geriau sustojam, palaukiam kol jie mus paims.  Kiti nutarėm vistiek važiuoti tolyn.  Pavys tai paims nuo kelio. Taip arklius pavarę smarkiau, važiavom tolyn.

Pavažiavę pusę dienos pamatėm visur baltas vėliavas ir kareivius iškėlusius baltus ženklus, o priešais ant motociklų pasitinka anglų kareiviai. Buvo antra diena gegužės.  Lėktuvai žemai skraido žiūri, kad nesišaudytų.  Pilnos pievos primestų šautuvų, dekių, rankšluosčių, baltinių.  Kareivius paėmė į belaisvę, o mums liepė važiuoti į šalį ir nesimaišyti.  Tai mes pavažiavę apsistojom Krankov dvare.  Ten buvo žmonių pilnas kluonas.  Gerai, kad buvo šiaudų.  Pasitaisėm guolius – sugulėm pailsėti.  Bet kai atėjo anglų kareiviai, eina prie kiekvieno ir klausia ar civiliai? ir ėmė šaudyti į viršų.  Vaikai išsigandę ėmė rėkti.  Bet neradę vokiečių kareivių išėjo.  O kitam kluone buvo pasislėpę vokiečių kareiviai – tai juos susišaudė.  Mes ten išgyvenom porą savaičių.  Gaudavom duonos, pieno, pasipjovėm po kiaulę.  Maisto turėjom.  Ir buvo kareivių palikta arklių, vežimų, pakinkų.  Mums sakė galit imti ką norit.  Mes pasiėmėm du vežimus ir keturis arklius - nebereikėjo penkiom šeimom važiuoti vienu vežimu.

14 dieną gegužės išvažiavom iš ten ir apsistojom Kasendorf kaime pas ūkininką.  Nuvažiavom į Renos miestelį apsipirkti maisto ir pamatėm, kad ten rusų kareiviai sugaudę pabėgėlius prašinėja ir siūlo jiems važiuoti namo.  Daugumas ir išvažiavo.  O mes greitai skubėjom atgal.  Birželio 1 dieną išvažiavom prie Gardebušo miestelio į barakus.  Ten radom labai nešvarius kambarius.  Turėjom daug darbo kol apsitvarkėm.  Nespėjom nė gerai apsigyventi ir sužinojom, kad jau ten rusai ir anglai daro rubęžių ir mes liekam rusų pusėj.  Tai mes birželio 8 iš ten išvažiavom. Niekas nesulaikė.  Dvi dienas gyvenom miške ir vėl važiavom tolyn.  Laimingai pervažiavom į anglų pusę.

Sriubos ir rūbų daviniai Liubeke

Birželio 10 atvažiavom į Liubeko lagerius.  Čia radom daug lietuvių.  Dar buvo ir pažįstamų.    Maistą gaudavom - sriubą iš bendro katilo, o sausus produktus dalydavo kiekvienam po normą.  Liubekas yra labai gražus miestas.  Per vidurį miesto teka didelė upė.  Ten plaukia ir dideli laivai.  Tiltai yra atidaromi.  Kai laivas perplaukia, žmonės gali juo pereiti.  Arba gali važiuoti su garlaiviu.  Čia jau mums ir drabužių po biškį duodavo kai amerikonai atsiųsdavo pakietų.  Gaudavom ir maisto amerikoniškuose pakietėliuose.  Gyvenom neblogai.  Bet visa bėda, kad mes turėjom arklius ir jiems nebuvo kur ganytis.  Antrą dieną rugpiūčio iš ten išvažiavom į Bendorf.  Čia radom nemažai lietuvių.  Buvo susidaręs komitetas kuris mus prirašė ir gavom davinį maisto. Bet vėl - arkliams nėra kur dėtis, tai mes, ilgai nelaukę, išvažiavome.

Stovyklos išbombarduotame Hamburge

Rugpiūčio 6 dieną atvažiavom į Hamburgą.  Pamatėm labai liūdną vaizdą.  Miestas labai didelis, bet viskas sudaužyta, sudeginta.  Gatvės užverstos griuvėsiais, neina pervažiuoti.  Pabuvę tris dienas važiavom toliau.  Privažiavom Rotenburgo lagerius.  Čia buvo ir nemažai lietuvių.  Dar radom ir kelis pažįstamus.  Jie mus draugiškai priėmė, bet apsistoti nebuvo vietos.  Leido bažnytėlėj pernakvoti.  Ryte atsikėlę padėkojom už priėmimą ir išvažiavom.  Vėl važiavom tris dienas.

Rugpiūčio 14 atvažiavom į Oldenburgą.  Šone miesto radom lietuvių stovyklą.  Žmonių labai daug.  Visiems nėra kambarių, tai tris naktis nakvojome lauke.  Jau vėliau, kiek susitvarkę, gavome kambarius.  Trys-keturios šeimos viename kambaryje.  Lovos dviejų aukštų.  Su dekiais persitverdavome ir čia gyvenom kolei išvažiavom į Kanadą.   Maisto duodavo.  Patys pasigamindavom.  Gaudavom iš Amerikos pakietėlius su visokiom gėrybėm, kiekvienam po vieną.  Kiek pagyvenę jau ir patys laikydavom vištų.  Turėjom pasidarę sandėliukus tai ir kiaules laikydavom.  Gaudavom duonos.  Su kukurūzais vištas šerdavom.  Kaikada užeidavo žandarai ieškoti kiaulių tai būdavo visiems strioko.  Vieni paršelį  įsidėję į vaikų vežimėlį išvažiuodavo į laukus – kiti kambariuos kavodavo po lovom, o kai rasdavo tai atimdavo.  Gaudavom ir drabužių iš Amerikos ir Kanados.  Atsiųsdavo senų rūbų pakietus.  Kai juos dalydavo, būdavo ir piktumų ir daug skandalų, nes vieni gaudavo geresnius, kiti blogesnius.  Nešdavo keisti, o katri blogus gaudavo visai neimdavo.  Buvo susidaręs mūsų komitetas.  Vyriausia galva buvo komendantas.  Turėjom ir bažnytėlę.  Buvo ir lietuvių kunigas, mokykla, vaikų darželis ir gimnazija, nes jaunimo buvo nemažai.  Mokytojų netrūko.  Turėjom paštą, ambulatoriją, du lietuvius daktarus ir seselę.  Gyvenimas nebuvo blogas.  Mažai kas rūpėjo.  Moterys kurios darbštesnės dirbdavo kokį rankdarbį, siūdavo ar megzdavo, kitos praleisdavo laiką plepėdamos.  Į šitą stovyklą buvom atvažiavę su arkliais ir vėliau juos išmainėm į maistą.  Kiti buvo dar karves atsivedę, tai naktį pjiaudavo ir mėsą parduodavo.   Eidavom stovėti eilėj kokias tris-keturias valandas, kad gautumėm nusipirkti kiek mėsos, nes ne visiems užtekdavo.  Reikėjo slėptis, kad vokiečiai nematytų, nes jei sugautų, maisto davinio nebegautume.

Taip pagyvenom kelis metus iki pradėjo registruoti emigruoti pirmiausiai į Angliją.  Į Australiją rinko  sveikus ir stiprius jaunus vyrus ir mergaites.  Vėliau pradėjo registruoti ir į Kanadą.  Čia vyrus rašė prie visokių darbų: į miškus, aukso kasyklas, į tabako ūkius ir šiaip visur.  Mergaites į siuvyklas, į ligonines.  Turėdavo kokia porą metų atidirbti už atvežimą, o po to galėjo dirbti kur norėjo.  Dauguma tėvų nenorėjo skirtis su vaikais – leisti vienus, bet šeimų nepriėmė.  Ką darysi – kitos išeities nebuvo.  Turėjom skirtis su viltimi, kad vaikai pagyvenę galės ir tėvus pasiimti pas save.  Taip ir įvyko – vaikai atsiėmė tėvus ir kitus likusius šeimos narius.

1948 metais birželio 6tą dieną broliai Vaitiekus ir Zidorius sėdo į laivą ir išvažiavo į Kanadą.  Jie važiavo į aukso kasyklas į Timminsą. Jų laukė sunkus ir pavojingas darbas.  Turėdavo leistis giliai į žemę ir ten akmenis daužyti.  Uždirbdavo neblogai.  Kai kada ir kokį pakietą atsiūsdavo.  28d. liepos brolis Jurgis išvažiavo į Muncheną ir įstojo į vienuolyną.  Ten kiek pagyveno ir jų visą vienuolyną išvežė į Ameriką - į Čikagą.  Ten jis ir pasiliko broliuku –pas Jėzuitus ir dabar ten priklauso.

1949 metais 10 vasario išleidom tėvelius į Kanadą, pas vyrus į Timminsą.   Vyrai baigė atidirbti sutartį.  Turėjo biškį pinigų ir išvažiavo į Torontą.  Brolis Juozas su šeima taip pat jau buvo atvykę.  Visi susidėję pinigų nusipirko mažą namuką.

Paskutiniai stovykloje

Jau visi savieji buvo išvažiavę.  Tik mes viena šeima pasilikome stovykloje.  Liūdna buvo atsiskyrus nuo savųjų.  1949 lapkričio 2d. mus visus likusius, iš Nuntemburgo lagerio perkėlė į kitą lagerį Venen toliau nuo Oldenburgo miesto.  Į miestą turėjom važiuoti autobusu.  Čia mes gyvenom neblogai.  Turėjom po kelis kambarius – vietos daug, nes jau žmonių buvo sumažėję.  Buvo arti miškas.  Malkų parsinešdavom.  Eidavom rinkti grybų, uogų.  Laikydavom vištų, kiaulę.  Rudenį eidavom pas ūkininkus bulvių kasti ar dirbti prie runkelių.  Užsidirbdavom pinigų.  Dar kaip kada gaudavom pakietą nuo brolių ir tėvelių iš Kanados.  Gyvenom gan gerai, bet vis kažko buvo ilgu ir liūdna, kad su savais negali sueiti ir pasikalbėti.  Jau visi giminės buvo išvažiavę, tik mes viena šeima likom.  Labai pasiilgdavom savųjų.  Po kiek laiko ir mes užsirašėm važiuoti į Kanadą.

1950m. gegužės 24d. išvažiavom į pereinamąją stovyklą Fallingbostelį.  Čia buvo didelės kareivinės pilnos visokių tautybių žmonių.  Kasdien šaukė eiti pas daktarus po kelias šeimas – tikindavo sveikatą ir skiepydavo.  Kuriuos rasdavo sveikus, po kiek laiko šaukė pas konsulą ir liepė laukti iki vėl pašauks važiuoti į Kanadą.  Tuos kurie užkliūva su sveikata, palieka trims ar šešiems mėnesiams.  Po to vėl šaukia pas visus daktarus.  Mes Fallingbostely išgyvenom apie 5 mėnesius.  Perėjom per visus daktarus.  Mano vyro nepraleido dėl jo sveikatos, o aš su vaikais nenorėjau važiuoti ir jį vieną palikti.  Gruodžio 8d. mus atvežė prie Hanoverio į Buchaltzo lagerius.  Čia buvo labai prasti lageriai ir labai šalti.  Žmonių visų tautybių – daugiausia lenkų.  Kuro nebuvo, tai žmonės ką sugriebdavo kirsdavo į malkas, laužydavo tvoras, duris, baldus – viską kūrendavo.  Labai buvo neramus gyvenimas.  Lietuvių buvo mažai.  Nebuvo nė su kuo pasikalbėti nė kam pasiskūsti savo vargus.

1951m. vasario 19d. mus iš ten parvežė atgal į Vileno.  Sugrįžę jau neradom savo kambarių – kiti juos buvo užėmę, tai mums surado vieną kambarį ir vėl pradėjom iš naujo barakų gyvenimą.  Taip liūdnai leidom dienas kol 25d. liepos mus perkėlė į kitą pereinamą stovyklą Blankenzie prie Liubeko.  Gyvenom didelėse kareivinėse.  Žmonių buvo labai daug visokių tautybių ir lietuvių buvo nemažai.  Dažnai matydavom ir rusų kareivius, nes už kelių kilometrų buvo jau rusų zona – rubežius.  Valgyt eidavom į valgyklą nereikėjo nei virti nei indų plauti tik eilėj pastovėti kol tau įpila.  Nusineši į salę – ten stalai ir kedės – gali valgyti kiek nori.  Jei mažai, gali pakartoti.  Valgis buvo geras.

Ir vėl ėjom per visus tikrinimus – ir vėl nepraleido dėl Branelio, mano vyro, sveikatos.  Paliko dviem mėnesiams.  Mes norėjom grįžti į Vileno lagerį, bet jie norėjo mus vežti į kitą lagerį.  Parašiau laišką, kad mano vyras Vilene turėjo darbą ir dabar jį kviečia sugrįžti į darbą.  Nunešiau tą laišką ir parodžiau.  Jie nelabai norėjo tikėti tai skambino ir klausė komendanto ar tikrai šaukia vyrą į darbą, bet aš buvau jau pirma paskambinus ir prašiau, kad sakytų, kad turėjo darbą.  Taip ir pasisekė apgauti.  Mus ant rytojaus parvežė į Vileną.

1951m. spalio 15d. antrą kartą vėl vežė į Blankenzie ir vėl ėjom per visus daktarus ir vėl nepraleido.  Ir gruodžio 4d. sugrįžom vėl į Vileną. Nežinojom ką toliau daryti, tai užsiregistravom emigruoti į Ameriką – sakė kad ten lengviau praleidžia.  Bet mus vėl nepraleido.  Labai daug žmonių buvo užsirašę – visus negalėjo paimti.   Valdiška emigracija jau buvo pasibaigusi.

1952m. sausio 8d. sugrįžę iš Vendorfo į Vileną likom labai nuliūdę ir susijaudinę, kad jau nėra vilties mums išvažiuoti pas savuosius.  Likome vieni lyg našlaičiai svetimame krašte.  Taip ir liūdėjom labai pasiilgę tėvelių, brolių ir visų savųjų.  Tada sugalvojom prašyt tėvelių ir brolių, kad jie mums padėtų, tai jie pradėjo mumis rūpytis.   Dar visus metus išgyvenom Vilene.

1953m. sausio 15d. mus pašaukė į Hanoverį pas daktarus.  Nuvažiavome traukiniu.  Ten daktarai patikrino – viskas buvo tvarkoj tik Branelio plaučių nuotrauka buvo nelabai gerai išėjus, tai sakė grįžus pas lagerio daktarą padaryti kitą ir jiems prisiųsti.  Grįžom tą pačią dieną labai privargę, nes oras labai buvo blogas ir Branelis labai buvo susijaudinęs, nes jis labai nenorėjo važiuoti taip toli į svetimą kraštą.  Sakydavo, kad jam bus sunku gauti darbą, nes kalbos nemoka.

1953m. sausio 19d. mirė amžiną atilsį Branelis, mano vyrelis - širdies ataka.  Iš vakaro buvo sveikas ir linksmas, tik naktį pabudęs antrą valandą ėmė dėjuoti, kad jam skauda pečius.  Aš atsikėlus patryniau su spiritu.  Biškį atleido ir vėl už penkių minučių pradėjo draskytis ir dėjuoti.  Pašaukiau už sienos kaimynus.  Pašaukėm daktarą ir kunigą.  Porą kartų atsikvėpė ir užmigo amžinai.  22d. sausio palaidojom Oldenburgo katalikų kapinėse.  Ten jau buvo visa eilė lietuvių kapų.  Po to vėl reikėjo visus emigracijos dokumentus tvarkyti iš naujo.

Pagyvenę porą mėnesių gavome šaukimą emigruoti prieš Velykas penktadienį.  1953m. balandžio 23d. pasišaukėm taksi ir atsisveikinome su lagerio žmonėms ir visa stovykla...  Labiausiai buvo gaila palikti Branelio kapą prie kurio iš vakaro buvom nuvažiavę atsisveikinti.  Su skaudama širdim reikėjo palikti.  Atvažiavom į Oldenburgą – traukinių stotį.  Iš čia mus traukiniu vežė į Hamburgą.  Išlipę iš traukinio pamatėm vyrus su plakatais – užrašyta „Misis Italia“.  Toks buvo mūsų laivo vardas.  Mus nuvedė užregistruot, patikrino visus dokumentus ir su požeminiu traukiniu nuvežė į stovyklą.  Davė kambarį.  Buvo pora dvigubų lovų, stalas, kedės.  O valgyt reikėjo eiti į valgyklą.  Čia buvo labai gražios apylinkės, netoli kanalas ir laivų fabrikas – čia juos taiso ir dažo.  Permiegoję, ant rytojaus važiavom į stotį pažiūrėti ar jau atėjęs bagažas.  Radom bagažą.  Dar pasižiūrėjom miesto – visur labai švaru ir gražu.  Parvažiavę ėjom pailsėt ir pamiegot prieš didelę kelionę.

Su ašaromis akyse išplaukiam į Kanadą

1953m. 25 balanžio, anksti rytą atsikėlę, viską susitvarkę ėjom pusryčių.  Pavalgę parėjom, susirinkom visus savo daiktus ir išėjom prie uosto.  Čia buvo labai daug žmonių.  Visus iš eilės perleido per muitinę, patikrino dokumentus ir rankinius čiamodanus.  Rekėjo atidaryti ir rankinukus – peržiūrėjo.  Po to, visus iš eilės leido į laivą.  Kai pamatėm laivą tai baisu pasidarė.  Laivas buvo didelis – 10 aukštų „Misis Italia“.  Nuvedė į  kajutes, davė kajutės numerį.  Mes tik vieni buvom kajutėje.  Susitvarkę išėjom į viršų ant denio.  Buvo labai daug žmonių, bet lietuvių nė vienos šeimos.  Laivas turėjo išplaukti dvyliktą valandą, bet kol viską sutvarkė tai dar ėjo visi valgyti pietų.  Pirmieji laivo pietūs buvo labai skanūs, nes tokių daiktų nebuvom niekad valgę nė matę.  Po pietų vėl išėjom ant denio ir laukėm kada pajudės. Pradėjo viską tvarkyti.  Nuėmė tiltą.  Virves atrišus atėjo ant denio orkestras ir ketvirtą valandą laivas sukaukė ir orkestras užgrojo „Auf Viederzein“ .  Žmonės, vieni nuo kranto, kiti iš laivo, pradėjo mojuoti ir visų akyse pasirodė ašaros.  Laivas pajudėjo – aplink žuvėdros skraidė ir garlaiviai lydėjo mūsų laivą.  Iš kart atrodė kelionė nebloga, nes dar laivas plaukė nesmarkiai.  27tą dieną ryte laivas sustojo Anglijos uoste.  Čia atrodė labai prastas vaizdas – viskas paskendę rūke, nė miesto nebuvo galima matyt.  Čia išlipo šiek tiek žmonių - plaukėm toliau.  Vakare pasiekėm Prancūziją.  Čia laivas paėmę keleivių – prancūzų buvo daug su didelėm šeimom.  Viena šeima turėjo 12 vaikų.  Prancūzijos vaizdas buvo labai gražus – namai gražūs, visur medžiai žaliuoja ir viskas tvarkinga.  Plaukėm per naktį.  Ryte išėjom ant denio pasidairyti.  Nieko nematėm – tik dangus ir vanduo. Laivą pradėjo smarkiau supti ir pradėjom sirgti jūros liga.  Aš labai daug sirgau ir daugiau nenorėčiau su laivu plaukti.   Šešias dienas beveik nevalgiau.  Ateidavo seselė ir liepdavo būtinai eiti valgyti.  Aš kad ir nueidavau į valgyklą, bet negalėjau valgyti.  Grįždavau į kajutę ir gulėdavau.  Gaudavau ir vaistų, o vaikai mažai sirgo.  Jie apeidavo visą laivą ir į pirmą klasę ir kiną.  Visur jiems buvo įdomu.  Valgyklose salė buvo labai graži, didelė.  Žmonių buvo dvi pamainos.  Valgyt gali pasirinkti ką nori.  Patarnautojai labai mandagūs.  Apie stalus eina ir kiekvienam valgiui keičia lėkštes.  Kitoj salėj baras  - visokių gėrimų.  Ten jau reikia pirkti.  Antrą dieną gegužės, mus pašaukė pas laivo kasininkę Davė dešimts dolerių savo reikalams.   Paprašė, kad iki rytojaus vakaro šeštos valandos susitvarkytume visus savo čiamodanus, nes rytoj turim visus atiduoti.  Ketvirtą dieną gegužės surinko visus čiamodanus.  Laivas plaukė ramiai.  Vienuoliktą valandą išėjom ant denio.  Horizonte buvo matyt Kanados žemė. Visiems praėjo ligos ir labai apsidžiaugėm, kad jau baigiasi mūsų sunki kelionė.  Pranešė, kad septintą valandą būsim Halifakso uoste.  Gavom gerą vakarienę.  Pavalgę grįžom į kajutes.  Susirinkę visus savo daiktus ėjom į viršų ir jau matėme Kanados krantus.  Pirmos mus pasitiko žuvėdros.  Skraidė apie laivą.  Septintą valandą laivas pasiekė uostą.  Sustojo.  Nuleido tiltą ir visi iš eilės ėjo iš laivo.

Nuvedė į didelę salę kur peržiūrėjo dokumentus ir rankinukus.  Bagažus suvežė į kitą salę.  Mes dar vežėmės daug daiktų ir patalynę.  Viską peržiūrėjo ir klausė ar nėra šnapso. Tada vėl reikėjo viską sutvarkyti ir dėžes užkalti.  Nusipirkę traukinio bilietus ėjom į traukinį.  Mus sutiko seselės vienuolės.  Jos mus užklausė vokiškai kokios tikybos ir kokios tautybės esame.  Sakėm, kad katalikai lietuviai, tai jos mums atnešė lietuviškų laikraščių ir parodė kur nusipirkti maisto, nes traukiny brangiau.  Mes nusipirkom porai dienų maisto.  Vaikai, kai pamatė baltą duoną, tuoj suvalgė ir ėjom vėl pirkti.  Iš Halifakso, vienas tarnautojas paskambino į Torontą, kad mes jau išlipę į krantą ir kad už poros dienų būsim Toronte.  Po to visi suėjom į traukinį.  Čiamodanus jau radom viršuj lentynose ir naktį dvyliktą  1953 metų 4tą gegužės išvažiavome iš Halifakso.  Naktį  važiuojam.  Nieko nematėm ir jau miegas lindo į akis tai pasitaisę sėdynėse, biškį numigę atsibudom – jau buvo šviesu.   Ėmėm dairytis pro langus kaip atrodo Kanados apylinkės.  Čia mums pasirodė labai prasta.  Dideli miškai, medžiai pageltę, žolė nudžiūvus, namukai maži ir labai prasti.  Toliau važiavom labai augštais kalnais, iš vienos pusės – vanduo.  Kai pasižiūri pro langą, net baisu.

Vakare privažiavom Kvebeko miestą.  Čia jau visai kitas vaizdas.  Nameliai gražūs, medeliais ir gėlėm apsodyti.  Ant vieno kalno matėm elektros lempučių kryžių, tai vakare labai gražiai atrodė.  Vienuoliktą valandą vakaro jau atvažiavom į Montrealio stotį.  Traukinys sustoj.  Teko dar naktį išmiegoti vagonuose.

1953 metų penktą dieną gegužės, 8tą valandą ryto persėdom į kitą traukinį  ir jau penktą valandą buvome Toronte.  Į stotį mūs atvažiavo pasitikti Tėvelis, brolis Juozas, brolienė Anelė ir Aušrelė.  Iš karto vieni kitus atpažinome.  Pasisveikinę, su džiaugsmo ašaromis – pasidžiaugėme, kad jau pasibaigė mūsų baisi kelionė.  Sėdom į du taksius ir atvažiavom pas tėvelius ir brolius.  Čia mūs laukė paruošta skani vakarienė - pirmoji Kanadoje.