a.a. MARIJA GUDELIENĖ

Gimiau 1915 (?)m.  Smilgių kaime Vilkaviškyje.  Turėjau du brolius ir tris seseris.  Tėvai sutuokti iš anksto surengtoje santuokoje – kaip kad buvo įprasta tais laikais.

Piemenukė:

Kai tik pradėjau vaikščioti, mane išsiuntė į laukus ganyti gyvulius – tapau piemenuke.  Nuo aušros iki saulėlydžio,  ar saulė ar lietus, gyvenau laukuose su gyvuliais.  Buvo vienas ypatingas bulius kurio visi bijojo ir vengė išskyrus aš.  Jis buvo mano draugas and man leisdavo sėsti ant jo galvos tarp jo ragų.  Jis mane jodinėjo, o aš laikiausi įsikibusi į jo ragus.  Jis mane supdavo pirmyn ir atgal.  Jis mane mylėjo ir mes abu praleisdavome daug valandų žaisdami kartu.  Labai mylėjau tą bulių.

Eventualiai baigiau keturis mokyklos skyrius ir kai sulaukiau 14 m. amžiaus, mane išleido į technikos mokyklą dviems metams.  Čia išmokau siūti, megzti, virti ir bitininkystę.  Labai norėjau lankyti gimnaziją – bet tai liko tik sapnas.

Paskutinis atsisveikinimas:

Dirbau mūsų miestelio pašte telefonininke.  Vieną popietę Vilkaviškį subombardavo.  Žmonės pradėjo bėgti.  Kartu su visais bėgome ir mes.  Mano tėvai nusprendė likti mūsų ūkelyje ir prisimenu paskutinį mūsų atsisveikinimą.  Koks keistas jausmas – pabučiavau Mamos veidą ir suspaudė man širdį.  Staiga pradėjo širdį baisiai skaudėti.  Tai buvo paskutinis kartas kai mačiau savo Mamą.  Tai buvo 1944 metai.

Bėgame:

Mes bėgome vieškeliais.  Vokiečių kareiviai mus sustabdė ir atėmė arklius ir vežimus and pasakė, kad dabar visi turime kasti apkasus Fronte.   Tyliai pasimeldžiau, kad man lūžtų ranka, kad nereiktų tų apkasų kasti.  Ir spėkit kas atsitiko – padėjau traukti vežimą kuris buvo įklimpęs į purvą.  Kai lūžo vienas jo ratas, jis persirito man per ranką ir ją sulaužė.  Taip išvengiau apkasų kąsimo.  Panašiai man įvyko dar keletą kartų gyvenime – ko nors meldžiuosi ir taip ir įvyksta.  Nežinau ar toks buvo mano likimas ar tai mano laimė.

DP Stovyklose:

Galų gale apsigyvenome išvietintų žmonių (DP) stovyklose Vokietijoje.  Jose buvo daug jaunų merginų.  Daugelis iš jų sueidavo su jaunais vyrais, kad pastotų.  Tokiu būdu, tapdamos nėsčios, jos užtikrindavo, kad galės garantuotai apsigyventi stovyklose ir gaus Raudonojo Kryžiaus priežiūrą.  Aš šiuo keliu nenorėjau eiti.

Išsykstu į Daniją:

Mano brolis rado skelbimą laikraštyje, kad Danija ieško ūkio darbuotojų ir mielai priimtų pabėgėlius darbams ūkiuose.  Mano sesuo Aleksandra tuojaus išvyko Danijon.  Jos kaimynai, vokiečių šeima, mane iškvietė namų ruošos darbams pas juos.  Taip ir aš išvykau į Daniją.  Sunkiai dirbau už labai menką atlyginimą.

Danijoje pabuvau tik laikinai.  Tai buvo mažas kraštas kuris eventualiai paprašė pabėgėlius kurie Danijoje nesukūrė šeimos išvykti.  Jiems reikėjo įdarbinti danus.  Tai ir vėl mes buvome priversti išvykti.

Išvykome laivu kuris buvo pilnas sužeistų kareivių.  Nebuvo mums lovų tai miegodavome ant laiptų.  Laivas buvo pilnas utėlių ir jas turėdavome nuo savęs purtyti kelis kart per dieną.  Pabėgėlio gyvenimas buvo sunkus.  Teko išgyventi įvairiausių dalykų.

Į Kanadą:

Brolis laikraštyje rado skelbimą, kad Kanada priima pabėgėlius.  Davėme prašymus ir mus priėmė.  Aš atvykau į Winnipegą, Manitoboje.

Prisipažinsiu, kad tikrai nepatyriau jokio džiaugsmo pirmą kartą pamačiusi Kanados krantus.  Tai nebuo Lietuva.  Tai buvo svetimas ir nepažįstamas mums kraštas.  Neturėjome jokio supratimo ką čia rasime.  Žinote – verkiau kai čia atvykau – tai nebuvo džiaugsmo, bet skausmo ašaros.

Kanada yra didelis ir turtingas kraštas pilnas gamtos turtų.   Jei sunkiai dirbi gali prasimušti ir gyventi gerą gyvenimą – gali aprūpinti ir savo šeimą.  Čia gali turėti gražią ateitį.

Sukakus 39m. ištekėjau ir mes išsikėlėme iš Winnipego į Torontą.  Namie kalbėjome tiktai lietuviškai.  Buvome Lietuvos patriotai ir įdėjome daug pastangų savo vaikus išauklėti lietuviais.   Išlaikėme lietuviškas tradicijas.  Išėjus iš namų – kalbėk kokią kalbą nori, bet namie – tiktai lietuviškai.

Mes visi norėjome laisvės.  Nenorėjome gyventi po rusų ar vokiečių padu.  Norėjome būti lietuviai laisvoje  Lietuvoje.  Tai mūsų įgimta teisė.  Jei rusai nebūtų trėmę žmonių į Sibirą – gal ir būtumėm grįžę į namus.  Bet mes žinojome kas mūsų laukia jei grįžtume, tai išvykome.