JONAS STANKUS

Buvau 12m. kai prasidėjo Pasaulinis karas

1914: aš atsimenu Didžiojo Karo laikus.  Buvau 12m. amžiaus kai prasidėjo Pasaulinis karas.  Neturėjau supratimo apie karo baisenybes, tik prisimenu, kad suaugusieji pasakodavo, kad užims vokiečiai mūsų kraštą ir žudys žmones.  Praėjo metai su puse ir jie okupavo mūsų kraštą.  Tada mes patyrėme vokiečių žiaurumus.

Tuo laiku lankiau rusų mokyklą, buvau antrame skyriuje.  Atsimenu kaip studentai skaitydavo pranešimus. Mums tuo metu karas buvo nežinomas dalykas ir neturėjome supratimo apie jo reikšmę.  Daugiausia, atsimenu, pralaimėdavo rusai.  Atsimenu kaip mobilizuodavo vyrus į karą ir kiek daug buvo verksmo iš likusių moterų.

Mūsų tėvelis tuomet buvo valstybės tarnautojas.  Išmokėdavo pinigus už rezervuotus daiktus ir našlėms pensijas už mirusius vyrus.  Jis mus drąsindavo, kad karas nėra toks baisus kaip apie jį pasakoja žmonės.  Sakydavo – galima pasislėpti už sienos kai šaudo ir mes tuo tikėdavome.  Bet kai 1915m. balandžio mėn. užėjo vokiečiai ir pradėjo šaudyti, mes pamatėme ginklų žiaurumą.  Nuo to laiko pradėjome bijoti ir gyvenome baimėje.  Dėl karo negalėjau baigti mokyklos, negalėjau siekti augštesnio išsilavinimo ir dėl karo turėjau apleisti savo gimtinę Lietuvą.  Iki šiandienai vis prisimenu kaip gera buvo joje gyventi.

Karo metas

Atsimenu kaip vokiečiai pradėjo iš Lietuvos stumti lauk rusus ir mums tapo aišku, kad rusai pralaimės karą.  Vokiečiai buvo geriau pasiruošę, patriotiškiau kariavo ir turėjo geresnę techniką.  Mums tapo aišku, kad kur mokslas ten ir pergalė.

1915m. pavasarį rusai atsitraukė iki Rygos, Latvijoje, taip, kad per Lietuvą pirmiausiai perėjo rusai, o tada vokiečiai.  Iš pradžių vokiečiai buvo mandagūs, netaip žiauriai plėšdavo iš žmonių.  Daugiausiai imdavo maistą, arklius ir pašarą.  Tada pradėjo elgtis daug žiauriau nei rusai: jei kas pasipriešindavo – atimdavo gyvybę, uždegdavo namus ir atimdavo visą jo turtą.  Frontas išsiskleidė palei visą Lietuvą.  Buvo labai mažai vietų kurias nebūtų perėję rusų ar vokiečių kariuomenės.

Okupuoti

Gegužės mėnesio pabaigoje atgal į Lietuvą atsikraustė vokiečiai.  Į birželio mėnesio pabaigą vokiečių sustiprinta kariuomenė iš Lietuvos vijo lauk rusus.  Rusai buvo įsitvirtinę apkasuose Viekšnuose.  Vokiečiai pradėjo šaudyti iš patrankų.  Švento Antano dieną sudegino Viekšnos bažnyčią.  Mudu su broliu Antanu svečiavomės pas Tetą ir nebegalėjome sugrįžti į Viekšną.  Ten jau buvo aktyvus frontas.  Rusai pasitraukė iki Rygos ir ten išbuvo iki karo pabaigos.

Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai – mes buvome okupuoti.  Tada pažinome vokiečius gerai.  Tapome jų vergais.  Pradėjo viską rekvizuoti – gyvulius, maistą, tt. Vyko visuotinas surašinėjimas: žmonių, gyvulių ir viso Lietuvoje esamo turto.  Pradėjo rekvizuoti javus, gyvulius, arklius, tt.  Viską atimdavo.  Žmonės pradėjo slapstyti tai ką turi.  Tada pradėjo žmones varyti į darbus.  Už darbą nemokėdavo.   Pradėjome suprasti kas yra laisvė - tautos laisvė, ir kaip ją reikia gerbti ir mokėti išlaikyti, kad jos nepraradus.

Priešinamės

Vokiečiai pradėjo pralaimėti karą, bet mums nebuvo nė kiek lengviau.  Dar labiau pradėjo viską atiminėti.  Jie gerasias medžiagas gabeno Vokietijon.  Traukdamasi kariuomenė viską iš žmonių atimdavo.  Į galą ir jie nelabai dabojo ką imasi.  Pradėjo išmetinėti pakelėse.

Žmonės pradėjo vokiečiams priešintis.  Aktyviai pradėjo veikti Lietuvos partizanai.  Pradėjo organizuotis Lietuvos kariuomenė.  Jon stojo savanoriai iš visos Lietuvos.  1918m. vasario 16d. Vilniuje Lietuva pasiskelbė „de jure“ nepriklausoma valstybe.  Savanoriu į kariuomenę stojo mūsų brolis Kazimieras ir baigė Karo mokyklą Kaune IV-toje laidoje.  Tuo metu nesupratau Nepriklausomos Lietuvos džiaugsmo tomis dienomis, bet jei būčiau buvęs didesnis, ir aš tikrai būčiau stojęs savanoriu.

Nepriklausomi

Lietuva jautė didžiūlę laisvę.  Į miestus traukė didžiūliai būriai savanorių.  Nors Lietuvą vėl užpuolė bolševikai, mūsų narsi kariuomenė sėkmingai juos išvijo lauk.   Ji taip pat kovojo ir prieš lenkus kurie stengėsi us užgrobti.

Rudenį mes persikėlėme gyventi į Kegsius už Užvenčio.  Gyvenome labai varginai, nes viskas per karą buvo sunaikinta ir sudeginta.  Turėjome viską atstatyti.  Krašte buvo didžiūlis noras dirbti kūrybinį darbą ir semti mokslo žinias.

Karui praėjus, žmonės buvo linksmi.  Kuriąnors šventą dieną, būdavo kad iš visų pusių girdėdavosi dainos – dainuodavo jaunimas lietuviškai.  Visi linksmindavosi.  O aš pergyvenau, nes negalėjau mokintis – turėjau dirbti atstatant mūsų ūkį.  Susipažinau Moniką R. ir nuo to laiko ją pamylėjau iki mano išėjimo į Lietuvos kariuomenę.

Žiemą dirbadavome girioje.  Kirsdavome vokiečiams malkas, o geresnes parsigabendavom namų statybai.  Mūsų gyvenimas buvo vargingas.  Sunkiai dirbome.  Pavalgyti ir apsirengti turėjome menkai.    Nuo sunkių darbų bei rūpęsčių ir vokiečių gąsdinimų, nevienam pakenkė sveikatą.  Padarė daugelį liguistais.  Neturėdami tinkamų sąlygų augant, likome su pažeistais kūnais ir protais.  Vokiečiams šeimininkaujant buvo kiekvienam nustatytas maisto davinys - pakankamai tik atsiginti nuo bado. Kaime žmonės dar pajėgė kai ką tai pasislėpti, bet mieste daug kas mirė nuo bado.  Duona buvo brangesnė už auksą.  Žmonės už duonos gabalą iškeisdavo auksą, sidabrą, brangakmenis.

Kas stos prie valstybės vairo

Paskelbus Nepriklausomybę – išaušo kita gadynė.  Lietuva prisikėlė iš vergijos.  Džiaugsmas buvo kaip sulaukus naujo pavasario.  Kas tik galėjo stojo į darbą.  Bet sunkus buvo laikas naujai prisikėlusiai tautai.  Nebuvo užtektinai patyrusių žmonių kad stotų prie valstybės vairo.  Padaryta neišvengiamų klaidų.  Krašte buvo nuo rusų užsilikusių senų įpročių. Į valstybės tarnybą stojo rusai buvę valdininkai, kurie buvo blogos valios žmonės, įpratę vietinius lietuvius skriausti.  Kilo žmonių nepasitenkinimas.

Išsilaikėme

Atgaivos liaudis gavo lietuviškose dainose bei veikaluose kuriuos statydavo kiekviename kaime atgimstančios Lietuvos temomis.  Seneliai žiūrėdavo šiuos veikalus su džiaugsmu ir ašaromis, kad atgija krašte lietuviškumas kurį išsaugojome per ištisus šimtmečius.  Kad buvo išsaugota lietuvių kalba per didžiausias rusų okupacijas ir draudimą lietuviškai kalbėti ir skaityti lietuviškas knygas.  Tai dėka kaimo moterėlių, kurios nepaisant rusų žandarų baisių kankinimų, vistiek mokė vaikus toliau, kad ir slapta. Lietuvių kultūra išsaugota!

Didžiavomės Lietuvos kariuomene

Lietuvos kariuomenė skaičiumi nebuvo didelė, bet dvasia jinai buvo stipri ir greitai ir efektyviai naikindavo priešų išpuolius prieš Lietuvą.  Grįždavo kariai iš karo lauko ir žmonės jais didžiavosi.  Džiaugėsi žmonės, kad „laidojama“ tauta prisikėlė ir turi savo kariuomenę.

Statyba

Didžiausias rūpęstis buvo nauja statyba, nes viskas buvo per karą sugriauta.  Labai trūko dailydžių.  Statyti reikėjo iš karto – nebuvo laiko mokintis mokyklos suole – mokinaisi bedirbdamas.  Norėjome viską statyti naujai, šiuolaikiniai, kad neatsilikus nuo kitų šalių.  Dirbdavome daug – dažnai be miego, bet su didžiausiu ūpu.

Kartais bedirbant mintys nuklįsdavo į kitas šalis – klausdavau, ar teks man kada pakeliauti?  Būdavo - labai laukiame laiškų nuo brolio Jono iš Kanados.  Kaip gera būdavo tiems kurie turėjo giminių Amerikoje.  Jiems padėdavo.  Vis norėjome konors geresnio.  Nesuprantamas, gal iš karo laikų likęs ilgesys laukti – laukti konors sugrįžtant, lauki taikos, laukti geresnių laikų.  Turėjome viltį, kad grąžins Lietuvai karo padarytus nuostolius, nes jų buvo padaryta daug ir kraštui labai reikėjo lėšų.  Betkur pavažiavus matėsi kaip žmonės vargsta ir kiek daug visur griuvėsių bei karo padarytos žalos.  Už darbą nevisuomet atlygindavo – tais atvejais nebebuvo smagu dirbti.  Neapsakomai mes troškome gerovės, bet sunku jos pasiekti kai visur visko trūksta.

Lietuvos valdžia pirmiausia steigė Žemės ūkio mokyklas.  Po to vystė statybą.  Pradėjo žmonėms skirti pašalpas, kad padėjus atsistatyti.

Bręstame

1922m. Lietuvoje vyko partijų kova.  Buvo 23 partijos ir visos turėjo viltį gauti daugumą.  Krikščionių demokratų partija gavo daugumą Seime, tai dvasiškija šeimininkavo visose įstaigose.

1924m. stojau į kariuomenę Telšiuose, Aviacijos parko specialistų kuopon.  Pradėjau savarankišką gyvenimą. Malonu būdavo parvažiuoti namo atostogų.  Garbė būdavo būti kareivėliu, nes sugrįžus, visi mylėdavo – kaime kareivėlis didelis svečias.

Aukštesnio mokslo siekimas taip ir liko tik svajonė.  Išmokau pasitenkinti tuo ką dirbau žinodamas, kad tai prisideda prie mūsų krašto atstatymo.