JUOZAS IR DANA PETRONIAI:

Trumpa pokalbio santrauka:

Kai jie atvyko į Kanadą, Juozas dirbo aukso kasyklose.  Dana dirbo šeimoje kaip tarnaitė.

DANA:  Lietuvą apleidau ne dėl to, kad norėjau, bet kadangi mano tėvai buvo priversti išvykti.  Mano tėvas sužinojo, kad jis ant sąrašo žmonių kuriuos ketino išvežti į Sibirą ir rusams antrą kartą įžygiavus į Lietuvą, jis turėjo bėgti.

JUOZAS:  Per 1940m. pirmąją rusų okupaciją, Estija, Latvija ir Lietuva prarado savo nepriklausomybę.  Žmonės buvo paimti ir dingdavo be žinios.

Stalino portretas nukrito ir mane areštavo:

JUOZAS:  Buvau studentas.  Gavau darbą kaip parduotuvės vedėjas.  Stalino portretas kabojo ant sienos ir vieną dieną, nežinau kaip, jis nukrito.  Prisistatė policija ir paklausė kodėl portretas nukrito.  Sakau – nežinau kaip tai atsitiko.  Jie pasakė uždaryti parduotuvę ir nusivedė į policijos būstinę kur mane areštavo nepaaiškinę kodėl.  Po mėnesio pasikvietė ir sake paleis jei pasirašysiu, kad sutinku jiems šnipinėti ir pranešti kas iš mano draugų bei kaimynų kalba prieš komunizmą.   Pasirašiau, bet neketinau jiems betką pranešinėti.

 Maža vilties likti gyvu fronte:

JUOZAS:   Lankiau kolegiją mūsų sostinėje Vilniuje.  Po metų, 1941 metais Vokiečiai įžengė į Lietuvą.  Tada, 1944, metais rusai antrą kartą užėmė Lietuvą ir aš žinojau, kad visus jaunus virus privers tarnauti sovietų armijoje.  Jie griebdavo jaunus vyrus nuo gatvės ir juos siūsdavo kovoti fronte.  Buvo maža vilties, kad liksi gyvas kovojant fronte.  Jie taip pat 60,000 lietuvių ištrėmė į Sibirą.

Turėjom bėgti:

JUOZAS:   Vieną dieną kaimynai mums pranešė, kad rusai jau artinasi ir turime bėgti.  Vienintėlis kelias buvo per ežerą, kadangi rusai jau mus buvo apsupę.  Pasisekė mums persikelti per ežerą ir patraukti į Vokeitiją.  Bijojom, kad vokiečiai mūsų nepriims, bet jie priėmė – davė valgyti ir darbus.  Dirbome Vokietijoje iki karo pabaigos.  Darbo sąlygos buvo sunkios – dirbome po šešias valandas į dieną septynias dienas į savaitę be pertraukos.  Bet jautėmės laimingi, nes buvome gyvi.

Plaukiau per ledynus upėje į amerikonų pusę:

JUOZAS:  1945 metų balandžio mėnesį, prieš pat karo gala, mus vėl apsupo rusai.  Radomės ant Elbės upės kranto and galėjome matyti amerikonus kitoje pusėje. Norėjom persikelti, bet nebuvo su kuo – mūsų pusėje nebuvo laivo.  Kadangi buvo balandžio mėnuo, upėje dar plaukiojo ledynai.  Aš buvau pratęs savo ūkyje plaukioti leduotame vandenyje mūsu prude, tai pasiryžau Elbę perplaukti.  Visi šaukė man, kad tai durnystė.  Elbė yra Vokietijos antra didžiausia upė ir ją perplaukti reikės plaukti visa kilometrą ledėtame vandenyje.  Nusirengiau ir išokau į upę.  Ją perplaukiau sėkmingai.  Radau laivelį ir tris kart grįžau į kitą pusę perkelti dar 15 žmonių.  Labai džiaugėmės pasiekę amerikonų pusė, nes nesėkmė reiškė arba gauti rusų kulką į galvą arba būti ištremtam į Sibirą.  Mes pakėlę rankas ėjom amerikonų link šaukdami “Don’t shoot!”

Mūs pirmieji “Yankees”:

JUOZAS:  Niekad gyvenime nebuvome matę “Yankees”.  Jie mums atrodė labai skirtingai nuo rusų ir nuo vokiečių.  Kramtė gumą, plaukai sušukuoti ir nešiojo kepures.   Jie vis žiūrėjo į mane, nes aš buvau be drabužių.  Mus įsodino į sunkvežimį ir nuvežė į karo belaisvių stovyklą aptvertą vielomis.  Jie greit paleido vokiečius: kareivius, mokytojus, ūkininkus bei kitus, bet lietuviams, estams ir latviams pasakė, kad mes turėsime grįžti namo į savo kraštus.  Negalėjo suprasti kodėl mes nenorime grįžti namo.  Mes bandėme išaiškinti nuo ko mes bėgame, bet jie nesuprato. Jiems pasakėme, kad grįšime tik tuomet kai rusų nebebus mūsų kraštuose.   Mums ten grįžti dabar, tai lygu gauti šūvį į kaktą arba lipt į traukinį į Sibirą.

Žmonės pradeda žudytis:

Iš pradžių grupes mūsų žmonių grąžino namo prievarta.  Tada žmonės pradėjo sau pjiauti venas – žudytis.  Prasidėjo tyrimai kodėl ir pagaliau amerikonai pradėjo mumis tikėti, kad grįžtumėm į savo gyvybei pavojų.  Leido likti stovyklose, bet gyvenimo jose nepalengvino.  Maisto duodavo tik vieną kartą į dieną.  Numečiau 50 svarų.  Iš manęs liko tik oda ir kaulai.   1946 metais jie mus išleido iš belaisvių stovyklos ir pervežė į Išvietintų (DP) žmonių stovyklą.

Gyvenimas vokiečių darbo stovyklose:

DANA:  Į Vokietiją pasitraukiau daug ankščiau prieš karo galą.  Mus vežė į darbo stovyklas.  Gyvenimo sąlygos buvo baisios.  Vyrus, moteris ir vaikus, visus kartu apgyvendino didžiūliuose barakuose kurie buvo apšildomi viena maža krosnimi.  Mums visiems buvo tik 25 dviaukštės lovos.  Vabalai mus apspito iš visų pusių ir nedavė ramybės.  Naktį negęsindavome šviesų, kad kaipnors atbaidžius tuos vabzdžius.  Bet nepasisekdavo.  Mus apkandžiodavo. Maisto trūko.  Gaudavome ropiū sriubos ir vieną duonos riekę sykį į dieną.  Aš buvau auganti mergina ir be maisto taip nusilpau, kad vos galėdavau paeiti.  O dirbti reikėjo. 6 val. ryto reikėjo prisistatyti šaudmenų gamykloje ir išdirbti 12 valandas kasdieną.  Namo grįždavau be jėgų, nes nebuvo maisto.   Šaudmenų gamyklos buvo pirmaeiliai bombardavimų taikiniai.   Tai kai išgirsdavome aliarmus bėgdavom slėptis.  Bet aš buvau tiek nusilpus, kad nepajėgdavau bėgti.  Griūdavau veidu pirmyn ir viskas.  Mane paguldė ligoninėn.

Rizikuoju gyvybę dėl kopūsto:

DANA:  Mes trys moterys buvome tiek išalkę, kad nežinojome kur dingti.  Buvom baigę valgyti kumpį kurį buvome atsivežę dar iš namų – buvo likęs tik jo kaulas. Nusprendėme, kad reikia iš jo išvirti sriubą, kad bent šiek tiek pavalgyti.  Mūsų stovyklos “Lagerfuhrer” buvo labai griežtas Nacių rudamarškinis ir visi jo bijojo.  Jis turėjo daržą pilną kopūstų.  Vieną naktį per vidurkantį išėjom į jo daržą.  Dvi ėjo sargybą kol aš, pasiėmusi peilį, ėjau pjiauti kopūsto.  Visą laiką drebėjau kaip lapas ant medžio vėjuje.   Lagerfuhrer  turėjo  vokiečių aviganio veislės šunį kuris dežiūruodavo, bet šį vakarą, mūsų laimei, atrodo jis buvo viduje. Mums pasisekė ir išsivirėme skanios kopūsto sriubos.  Mūsų laimei mūsų nepagavo, nes po trijų dienų, pagavo ruskelį kuris vogė keletą bulvių.  Jį ant vietos sušaudė.  Taip, aš rizikavau savo gyvybę dėl kopūsto.

Slepiuosi kopūstų lauke:

JUOZAS:  Kopūstai išgelbėjo ir mano gyvybę.  Pamenu kai vieną naktį užžiebė stiprias šviesas ir pradėjo ant mūsų bombarduoti.  Įbėgau slėptis į kopūstų lauką ir įkišau savo galvą tarp dviejų didelių kopūstų.  Jaučiausi saugiai.  Bombos krito aplinkui, bet aš likau gyvas.  Keistai ir juokingai skamba dabar, bet tuomet tai buvo gyvybės arba mirties reikalas…  Atsiradome DP stovylose kur teko laukti ir laukti ir laukti iki kol išleis ir galėsime iš naujo pradėti savo gyvenimus.   Gyvenimas DP stovyklose nebuvo lengvas dėl maisto trūkumo ir nežinojimo kokia ateitis mūsų laukia.

Dirbu kaip tarnaitė:

DANA:  Kanadon atvykau pagal vienų metų sutartį dirbti tarnaite, nes tai buvo ko Kanadai tuo metu reikėjo.  Buvau baigusi mokslus kaip gailestingoji sesuo, bet jiems nereikėjo gailestingų seserų.  Turėjau imti ką galėjau.  Vienus metus buvau mokiusis anglų kalbos, o prancūzų du metus.  Tai mane pasiuntė į Montrealį. Tuo metu prancūzai buvo dideli nacionalistai ir nemėgo kitataučių.  Patyriau diskriminaciją. Kaip tarnaitė buvau žeminama.  Man Montrealyje nepatiko, bet turėjome priimti savo dalią ir nesiskundėme.  Dirbau visa ištisą savaitę.  Gavau sekmadienio popietę laisvą ir viskas.   Atidirbau savo vienų metų sutartį ir parašiau laišką į Karalienės Elzbietos ligoninę Toronte prašant darbo kaip slaugė.  Atraše, kad priima dirbti kaip slaugės padėjėją, tai persikėliau gyventi į Torontą.  Torontas buvo labiau tarptautinis miestas negu Montrealis ir man buvo daug lengviau čia pritapti.

Dirbu aukso kasyklose:

JUOZAS:  Kanadon atvykau pagal vienų metų sutartį darbui aukso kasyklose.  Vieną dieną DP stovykloje radau skelbimą ant lentos, kad Kanadai reikia 70 vyrų dirbti kasyklose.  Padaviau prašymą ir mane priėmė.  Sėkmingai perėjau visus sveikatos bei politinių pažiūrų tikrinimus.   Traukiniu važiavau iš Kempteno į Muncheną, per Austriją iki Italijos kur teko laukti mūsų laivo.

Verkianti mergina mano būsima žmona:

JUOZAS:   Dieną prieš, kad atplaukė mūsų laivas, vaikščiojau uoste ir pamačiau verkiančią merginą.  Ji buvo apsupta trijų draugių bet verkė ji viena.  Pasirodo jai vienai tebuvo vieta laive, o draugės turėjo pasilikti ir dar mėnesį laukti sekančio laivo į Kanadą.  Už tat jinai verkė.

DANA:  Mes 4 slaugės buvome užsirašę vyktį į Kanadą kartu bet laive tebuvo likusi viena vieta.  Pagal alfabetą ta vieta teko man, o kitos turėjo pasilikti ir laukti sekančio laivo kuris atplauks tik už mėnesio.  Visuomet buvau drąsi iki teko man vienai išplaukti – visa mano drąsa išgaravo ir pradėjau iš baimės verkti.   Juozas prie manęs priėjo, uždėjo ranką ant peties ir paguodė.  Taip mes susitikome ir kartu perplaukėme jūrą.

JUOZAS:  Visuomet mėgau padėti žmonėms.  Kai pamačiau ją verkiant, jos man pagailo ir pagalvojau, juk ir aš keliauju vienas – keliausime kartu į Kanadą.  Jai padėsiu.  Pasakiau, kad mielai ją palydėsiu kelionėje į Kanadą.  Ji pasižiūrėjo į mane ir nusiramino.  10 dienų plaukėme laivu ir kas rytą ją lydėdavau į pusryčius.  Bet 3-čią dieną jūroj užėjo audra ir laivas labai siūbavo.  Žmonės pradėjo sirgti jūros liga.  Daugelis gulėjo pažaliavę ant grindų apsisupę dekiais.  Tik 3 žmonės iš 1,800 keleivių nesirgo ir galėjo valgyti laivo kafeterijoje.  Jų tarpe buvo Dana. Nors aš sirgau, nepasidaviau ir kasdieną ją sutikdavau kafeterijoje kaip pažadėta. Po 10 dienų kelionės atplaukėme į Halifaksą.  Iš ten abu kartu dar 3 dienas keliavome traukiniu.  Montrealyje Dana išlipo, o aš tęsiau kelionę iki Kirkland Lake.   Kai abu atlikome darbus pagal savo sutartis, persikėlėme į Torontą kur vėl susitikome ir apsivedėme.  Taigi…iš viso šito tikrai išėjo kažkas gero.

Pirmieji kanados įspūdžiai – laukinis kraštas: 

DANA:  Pirmieji Kanados įspūdžiai pro traukinio langą.  Kraštas atrodė laukinis ir didelis.  Visur matėsi nesibaigiantys miškai – beveik nesimatė žmonių.  Ištisomis dienomis matėme tik miškus.  Kanados plotai buvo įspūdingi.

JUOZAS:   Mano tokie patys įspūdžiai.  Kaip gamtininkas mėgau miškus, ežerus.  Myliomis plėtėsi miškai ir ežerai – retai matėme žmogų.  Galų gale prie Kirkland Lake pradėjome matyti didžiūlias uolas, akmenynus.  Mislįjau kaip čia žmonės gali gyventi, bet aišku, čia buvo pilna kąsyklų.  Iš jų žmonės ir gyveno.  Nebuvo ūkių – matėsi tiktai akmenynai ir kąsyklos

Mylia po žeme: 

JUOZAS:   Davė mums aprangą ir pradėjome dirbti kasyklose.  Leidomės mylią į žemės gilumas.  Nors žiemos metu lauke buvo ypatingai šalta, bet nusileidus giliai į žemę buvo karšta -  80F laipsniai šilumos.  Dirbome poromis.  Po 6 mėnesių gavau pakėlimą ir tapau “operatorius”.  Gavau padėjėją.  Daug išvietintų DP žmonių dirbo kasyklose.  Darbas sunkus – šešias dienas į savaitę po 8 valandas į dieną.  Dirbome dviem pamainom – dieninę ir popietinę.  Vienas iš mūsų gręždavom uolos akmenį o antras nuplaudavo su vandeniu ir į skyles uolose įtalpindavo sprogmenis.  Kai jas uždegdavo turėdavom bėgti kiek įmanoma tolyn iki išgirsdavom, kad jau sprogo.   Darbas buvo pavojingas.  Sekančią dieną išvalydavom suskaldytus akmenis ir pritvirtindavome sienas medžių rastais.  Kai atidirbau savo vienų metų darbo sutartį persikėliau į Torontą.  Norėjau keltis į Ameriką.  Prie Niagaros krioklių bandžiau pereiti sieną į Ameriką, bet manęs nepraleido.  Grįįžau į Torontą.

Radau merginą kuri verkė:

JUOZAS:  Toronte atsitiktinai sutikau Danos draugę ir ji man pasakė, kad Dana dirba slauge Karalienės Elzbietos ligoninėje.  Sutarėme su Dana susitikti.  Ji išėjo iš ligoninės dėvėdama gražią suknelę.  Jos veidas nebebuvo sunykęs bet išsilipdęs nuo gero maisto.  Jinai man atrodė labai graži.   Nieko nesakiau, tik ją apkabinau.  Nusprendžiau dar metams grįžti dirbti kasyklose, kad mudu galėtumėm ženytis.   Per Kalėdas ją aplankiau ir pasiūliau ženytis – padovanojau jai žiedą.  Jį pirkau už  $25.  Tai viskas ką galėjau tuo metu nupirkti.  Persikėlus į Torontą gavau darbą O’Keefe Brewery Dundas gatvėje ir mes apsivedėme.  Dana mane įkalbino keisti darbus.  Jos paklausiau ir sekančius 35 metus išdirbau Lever Brothers muilo fabrike.  Tai buvo grynai anglų firma.  Buvau pirmas svetimtautis kurį jie pasamdė.  Gerai dirbau ir man ten gerai sekėsi.  Dana ir aš dirbome keletą darbų iš karto.  Po metų taupymo nusipirkome savo pirmą namą.  Aš baigęs darbą fabrike vakarais eidavau dažyti namus.  Taip susitaupę galėjom pradėti savo gyvenima kartu.

Mudu išauginome vieną dukrą ir keturis sūnus.  Visi baigė mokslus ir yra vedę.  Kai gimė mums trečias vaikas, Dana pasiliko namie auginti vaikus.  Neturėjome pinigų mokėti auklei ar juos siųsti kitur priežiūrai.  Kai aš grįždavau iš darbo pasikeisdavome – aš prižiūrėdavau vaikus ir Dana tada išeidavo dirbti. Viskas vyko bendromis jėgomis ir taip išvystėme savo šeimyninį gyvenimą.

 Gyvenimas kanadoje:

JUOZAS:   Abu džiaugiamės kad pasirinkome gyventi Kanadoje.  Čia galėjome kurti gyvenimus savomis jėgomis.  Jaučiu, kad man pasisekė dėl šių priežasčių: turėjau laimę sutikti Daną, pasirinkome Kanadą, turėjau gerą sveikatą  ir įsijungėme į Kanados lietuvių bendruomeninį gyvenimą.   Mūsų vaikai buvo aktyvūs AUŠROS sporto klūbo nariai – jiems sekėsi lengvoji atletika.  Nusipirkome didesnę mašiną ir tapau vaikų komandos vairuotoju.  Juos veždavau į visus turnyrus Čikagoje, Detroite, Klyvlande, per Kanadą.  Užtikrinom vaikų užimtumą.  Su Dana prisijungėme prie parapijos choro kuriame giedame iki šiai dienai.  Taip pat esame aktyvūs mūsų lietuviškos parapijos nariai.  Gyvenimas Kanadoje mums yra geras.