a.a. DANUTĖ PAŠILYTĖ RAUTINŠIENĖ 1923-2020

Gimiau Panevėžyje, Lietuvoje 1923m.   Dirbau visokiausius darbus ir eventualiai studijavau muziką ir tapau muzikos mokytoja.  Dirbau su Royal Conservatory of Music (muzikos konservatorija) Toronte.  Mano fortepijono studentai laimėdavo konkursus.  Tai man davė didžliulį pasitenkinimą.

Pergyvenome daug – buvome pasimetę:

Mano tėvas Ignas Pašilys buvo karininkas.  Jam pavesta tvarkyti Zarasų rajoną.  (Tenais dabar yra gatvė užvardinta jo vardu.)   Mano Motina dirbo sveikatos priežiūroje, bet mirė nuo širdies smūgio kai aš dar buvau labai jauna.  Taip likau vienintėlis vaikas šeimoje.  Tėvą keldinėdavo aplink Lietuvą ir aš kraustydavausi kartu su juo.  Dėl to turėjau labai mažai artimų draugų – mano draugai vis keitėsi.  Mano Tėvas tragiškai žuvo.  Jį pagavo kaip karo belaisvį ir nukankino iki mirties Zarasų kalėjime.

Kai Lietuvą okupavo, mes pabėgome.  Išbėgome kaip stovime - nieko nepasiėmėm.  Nors nieko neturėjau, visvien mane apvogė.  Iki šiai dienai neturiu nieko paimto su savimi kai bėgome iš Lietuvos.  Valgydavau tai ką rasdavau valgyti ir tik tuomet kai kąnors rasdavau.  Buvo labai sunkios ir liūdnos dienos.   Pergyvenome daug.  Buvome pasimetę.

Ministerio Pirmininko virtuvės tarnaitė:

Į Kanadą atvykau kaip stoviu – be nieko.  Niekas manęs neiškvietė – neturėjau nei šeimos nei pažįstamų.  Pradžia gyvenimo šiame krašte man buvo labai sunki.  Visiškai priklausiau nuo vietinių žmonių geros valios.  Buvau vėjo vaikas – ėjau ten kur papūtė vėjai – dirbau ten kur pasiuntė.  Eventualiai mane pasiuntė dirbti Kanados Ministerio Pirmininko rezidencijoje Otavoje kaip tarnaite jo virtuvėje.

Kanadiečiai nesidžiaugė, kad atvyko nauji ateiviai.  Jie bijojo, kad atimsime nuo vietinių gyventojų darbus.  Mus traktavo kaip antros klasės piliečius.  Kaikurie vietiniai kanadiečiai mus žemino ir iš mūsų šaipėsi – “tie DP – yech”.

Esu lietuvė:

Gimiau Lietuvoje ir esu lietuvė.  Viskas kas mano gyvenime buvo teigiamo ir gero įvyko Lietuvoje.  Save dabar skaitau Kanados lietuve.  Savo lietuvišką identitetą labai norėjau perduoti savo vaikams – man tai labai svarbu, bet jiems ne. Ištekėjau už latvio – tai irgi sudarė sudėtingą padėtį mūsų šeimoje.

Norėčiau, kad mano vaikai save skaitytų lietuviais, bet dėl to apsispręsti turi jie patys.  Man tik labai gaila, kad jie Lietuvos nepažįsta.  Kartais manau, kad gal mes perdaug iš jų reikalavome tikėdamiesi, kad jie save skaitys lietuviais ir kad tie mūsų lūkęsčiai juos atbaidė…

Esu Kanadai dėkinga.  Čia galėjau sau susikurti gerą gyvenimą ir tai yra labai didelis dalykas!