CHRISTINA ANDERSON

Ūkininkavimas Saskatchewan stepėse

(Prisiminimai iš 1930-tūjų)

Mano tėvai ir aš gimėme Lietuvoje.  Mūsų tėvynė yra vienas iš trijų mažų kraštų ant Baltijos jūros kranto, Šiaurės Europoje.

Tris dienas keliaujame traukiniu

1926m. mano Tėvas atvyko Kanadon ir pietinėje  Saskatchewan provincijos dalyje dirbavosi ūkiuose.  Po dviejų metų Mama ir aš atkeliavome pas jį.  Laivu atplaukėme į Saint John New Brunswick.  Tėvas tris dienas keliavo 2600 myliu atstumą traukiniu iš provincijos sostinės Regina mus pasitikti.  Tai pirmas mano Tėvo prisiminimas.  Man buvo keturi metukai.

Dirbame Trimble šeimos ūkyje

Atvykome į Osage miestelį kuris randasi 60 mylių į pietryčius nuo Regina.  Ten mano Tėvas dirbo Trimble šeimos ūkyje.  Jie buvo anglai, jau pagyvenę, ir kartu su dviem sūnumis ūkininkavo. Turėjo darbo arklius, šunį ir keletą kačių – apart to ūkyje nebuvo gyvulių.  Mano Mamą pasamdė virėja ir namų darbams.  Nei Tėvas nei Mama kalbėjo angliškai.

Medžių nebuvo - namai iš velėnos

Trimbles gyveno name pastatytame iš velėnos plytų.  Daugelis gyveno tokiuose namuose iki kol užsidirbo pakankamai pinigų nusipirkti medienos ir iš jos pasistatyti namą.  Stepėse neaugo medžiai, o velėna buvo po ranka ir labai efektyviai blokuodavo vasaros saulės karščius ir  žiemos vėjus.  Stepėse aplink Regina ir Osage miestelio rajone žemė buvo grynos lygumos.  Čia žemė begalo derlinga.  Dėl to čia žmonės ūkininkauja jau nuo 1800-tūjų.

Specialybė - pavasario kviečiai

Trimbles,  kaip ir daugelis kaimynų, augino pavasario kviečius.  Tai buvo pietų Saskatchewan specialybė kadangi šio rajono klimatas ir žemės tam buvo idealios.  Derlius duodavo gražų plena.  Tai nereikalavo didelės darbo jėgos.  Kadangi visur lygumos, buvo nesudėtinga išarti laukus ir juos apsodinti.  Nekliudė medžiai.

Reikėjo tik dviejų-trijų vyrų apdirbti didžiūlius keletos šimto akrų ūkius.  Ūkininkavimas, bendrai paėmus, reikalauja sunkaus darbo, bet pavasario kviečių auginimas reikalavo intensyvaus darbo derliaus nuėmimo metu – apart to, nebuvo sudėtingas.  Reikalavo tik pagrindinių įrankių, ir dviejų darbo arklių.  Kanados Pacific geležinkelis (CPR) parūpino grūdų saugojimo stotis ir greitai grūdus pristatydavo pervežimui į pasaulio rinkas.

Saskatchewan klimatas idealus pavasario kviečiams nes vasaros karštos, žiemos sausos ir šaltos, o žemės derlingos (skaitomos geriausios pasaulyje).  O svarbiausia ūkininkui – už derlių galėjo gerai uždirbti.  Šie kviečiai rinkoje reikalauja augštą kainą kadangi nėra daug vietų pasaulyje kur juos galima auginti.  Miltai iš šių kviečių pageidaujami baltos duonos kepimui – pareikalavimas baltai duonai buvo didžiūlis.  Saskatchewan buvo praminta “pasaulio duonos krepšeliu” ir žemių kaina aplink Reginos miestą greitai kilo.

Vėl kalbame Lietuviškai

Vasarai baigiantis tėvai nutarė kraustytis.  Sužinojo, kad lietuvis viengungis, Gus Mazel, samdo lietuvius darbams jo ūkyje.  Jam reikėjo vyrų kirsti medžiams, nes norėjo praplėsti ariamos žemės kiekį.  Mano tėvai padavė prašymus ir abu pasamdė.  Mama tapo virėja.  Abu apsidžiaugė, nes galės susikalbėti lietuviškai.  Jau buvo pasiilgę lietuvių kalbos.

Ant savęs

Padirbus žiemą ir pavasarį Mazelio ūkyje, tėvai nusprendė pabandyti ūkininkauti ant saves.  Tėvas sužinojo, kad netoliese nomuojamas ūkis.  Tai buvo kareiviams atlyginamosios žemės ūkis ir dalis derliaus naudojamas užmokėti nuomą.  Tėvai nedaug nusimanė apie ūkininkavimą sausesnėje žemėje, bet jie nusprendė pabandyti ūkininkauti ant saves.

Akcijų biržos žlugimas ir didžioji depresija

Tai buvo 1929-ieji metai, metai kai žlugo pasaulio akcijų birža, metai kai prasidėjo Didžioji depresija ir metai kai įvyko Didžioji sausra.   Nemanau, kad mano tėvai žinojo apie akcijų biržą ir kad jinai žlugo.  Neturėjo nei radijos nei laikraščių.  Jų gyvenime tuo metu Didžioji depresija ir Didžioji sausra – dar bus ateities pergyvenimai.

Tėvas, gavus ūkį, rūpinosi kaip įsikurti ir pradėti ūkininkauti. Ūkis radosi Edenwoldo rajone kuriame gyveno daug vokiečių.  Tėvas parsivedė du senyvesnius darbo arklius, dvi karves, šunį, keletą kiaulių, vištų ir žąsų.  Žąsų norėjo Mama.  Jos galėjo plaukioti prūde ir kai reikės – taps skania vakariene.  Iš jų pūkų Mama gamino pagalves.  Tėvas taip pat nupirko sėklų kviečiams, avižoms ir kruopoms sėti.  Pirmasis derlius užaugo sėkmingai ir davė vilties ateičiai.

Plečasi bedarbystė

Neilgai truko iki į mūsų gyvenima įsibrovė neramumai.  Bedarbystė pradėjo plisti pas mus iš Rytų.  Pradėjom girdėti, kad vyrai važinėja per Kanadą į Vakarus traukiniais šokinėdami nuo vagonų įvairiose apylinkėse kuriose tada ieško darbo.  Pradėjo ir pas mus prie vartų atsirasti vyrų prašančių darbo.  Nors Tėvas nepajėgė nieko priimti darbti, visus pavalgydindavom prieš išleidžiant tolimesnėn kelionėn.

Pinigo visiems trūko.  Šokolado plytelė kainavo penkis centus (tuomet tai buvo daug).  Nebuvo valdžios išmokų - šalpos (dabar vadiname “Welfare”).  Žmonės augino savo maistą ir kiek galėjo, buvo savistoviai. Stengėsi išgyventi patys kiek galėjo.

Politiniai neramumai

Pasiekė žinios apie politinius neramumus krašte.  Saskatchewan provincijoje įsikūrė Sandraugos Partija (Commonwealth Party); Albertos provincijoje įsikūrė Socialinės apsaugos partija ( Social Credit Party); ir, Ontario provincijoje – Komunistų partija (Communist Party).    Visos pritraukė daugelį prijaučiančių.

Užklumpa didžioji sausra

Per sekančius keletą metų, pradėjo mažėti lietaus.  Mūsų prūdas visai išdžiūvo.  Žąsys garsiai protestavo.  Tada išdžiūvo ir mūsų šulinys.  Turėjom važiuoti pas gerus kaimynus, vokiečius, kurie su mumis dalinosi savo geriamu vandeniu, bet nebuvo vandens gyvuliams.  Laukuose derlius neišaugo.  Tėvas turėjo parduoti dalį mūsų gyvulių, kad turėtumėm iš ko mokėti nuomą.

Tėvas išgirdo apie prūdą už 12 mylių kur galėtų gauti vandens.  Jis ir pradėjo važinėti – kibiru pripildavo statines ir taip parsiveždavo vandenį namo.  Tai buvo sunkus darbas reikalaujantis daug laiko.  Ūkininkavome Edenwolde sunkiai – buvome arti nevilties.

Mama laukėsi vaikelio – mums reikėjo pinigų.  Tėvas prikrovė vežimą maišais bulvių ir Mamą ir mane išleido į kelionę bandyt juos parduoti Reginos mieste.  Tai buvo 25 mylių atstumas nuo namų.  Privažiuojant lygumas arčiau miesto, užtikome neišdildomą vaizdą.  Grioviai šalia kelio buvo pilni dulkių, laukai pilni supustytų dulkių – atrodė, kad snigo, bet visa tai buvo dulkės.

Dažnai stebėdavome dangų ieškodami lietų nešančių debesų.  Vieną saulėtą popietę Mama ir aš tolumoje pamatėme didžiųlį juodą debesį.   Apsidžiaugėme, kad pagaliau bus lietaus.  Staiga viskas sutemo ir uždegėm aliejines lempas, kad turėtumėm šviesos.  Ir pradėjo “lyti” – bet lijo ne vandeniu o dulkėmis.  Viskas paskendo dulkėse.  Pergyvenome savo pirmą “Dulkių audrą”.

Ieškome Lietaus

Kovo mėn. 1933m. gimė mano broliukas.  Tėvai nusprendė reikia persikelti į vietovę kur sakoma būna daugiau lietaus.   Susipakavome ir atsiradome CPR traukinių stotyje Balgonie miestelyje.  Tėvas krovė mūsų gyvulius į vagonus ir išvažiavome.  Kelionės tikslas – pasiekti  Whitewood, 120 mylios į rytus nuo Reginos miesto.  Tai skaitėsi tolokai į rytus.  Apart vienos vokiečių šeimos, visi gyventojai buvo britai.

Tėvas paštu buvo susitaręs nomuoti ūkį iš Joe Lamont, nelabai draugiško, pasiturinčio pagyvenusio miestiečio kuris gyveno miestelyje.  Nuomą mokėsime derliumi.  Mūsų ūkis turėjo gilų 60 pėdų gylio šulinį su pompa.  Šulinys niekada nebuvo išdžiūvęs.  Namas buvo trijų kambarių.  Mokykla buvo netoliese – tik pusė mylios atstumo nuo mūsų namų.  Lengvai galėjau suvaikščioti kirsdama per mūsų laukus.

Kaimo mokykla

Pradėjau mokytis tipiškoje vieno kambario kaimo mokykloje.  Jinai vadinosi Hallsdale numeris 79.  Joje mokėsi 24 studentai.

Kas rytą, atsistoję šalia savo suolo, žiūrint į ant sienos kabančius Karaliaus Jurgio V-tojo ir Karalienės Marijos portretus, giedodavom himną karaliui:  “Dieve, saugok karalių” (God Save the King).  Laukdavome pertraukų.  Per jas visi kartu žaisdavome įvairiausius žaidimus: gaudymą, slapstymąsi, šokinėjome virvute, tt.  Žiemos metu skaitydavome knygas iš bibliotekos.   Ypatingai mėgome klasikus kaip Tom Sawyer and Huckleberry Finn. 

Kalėdos be eglutės

Gruodžio mėnesį su dideliu entuziazmu ruošdavome Kalėdinį koncertą.  Mokyklą išpuošdavome spalvotais popieriais, bet Kalėdų eglutės nebuvo, nes eglės neaugo pietinėje Saskatchewan dalyje.  Nebuvo nei Kalėdų senelio, nei Kalėdinių dovanų.  Žiemos metu negalėjome čiuožti nei pasivažinėti rogutėmis, nes nebuvo ledo ir nebuvo kalnelių.  Žiemos buvo žiauriai šaltos.  Pirštugalių nušalimas buvo dažnas atvejis.  Vakarais žmonės lošdavo kortomis bei šachmatais.  Gyvulių tvartų aptvarkymas buvo privalomas kasdieninis užsiėmimas.

Vasaromis mums nebuvo kur eit maudytis ar plaukioti laiveliais, nes upių ir ežerų čia nebuvo.  Į juos reikdavo toli važiuoti.

Ūkininko didžiausas atpildas - savas maistas

Ūkininkavimas reikalavo daug sunkaus ir intensyvaus darbo.  Bet viso to darbo didžiausias atpildas buvo – savas maistas.  Tai buvo ypatingai brangus atpildas bedarbystės ir Didžiosios depresijos metu kai žmonės neturėjo pinigų.   Ūkininkai užsiaugindavo sveiko, organiško maisto sau ir savo gyvuliams.  Bulvių ir daržovių niekam netrūko.  Duoną kepdavomės patys namie.  Pieno ir mėsos taip pat netrūko.  Kai skersdavome gyvulį, sueidavo talkon kaimynai.  Gyvuliai minto žole ir šienu, o pasiskaninimui gaudavo avižų ir kruopų.  Kas atliko buvo parduodama.

Vaisių retai gaudavome, nes obuliai, persikai, kriaušės čia neaugdavo, o importuoti buvo per brangu.  Tik apelsinai buvo skaitomi būtenybe.  Vietoj to valgydavome “Saskatoon” uogas iš kurių gamindavome kepsnius bei uogienes.  Taip pat valgydavome čia augančių spanguolių uogienes.

Retai reikdavo maisto apsipirkti mieste.  Važiuodavome kai reikdavo miltų, cukraus, arbatos bei aliejaus pečiui padegti.  Rūbus labai retai pirkdavome.  O kai prireikdavo, užsisakydavome is “Eatons” parduotuvės katalogo ir atsiųsdavo paštu.  Vyrai ir berniukai nešiodavo dzinsinius kombinzonus.  Mokinukai, oram atšilus, mesdavo šalin batus ir vaikščiodavo basi.

Už sugautus kenkėjus - pinigėliai

Sausrai besitęsiant, net ir Whitewood patyrė dulkių audras.  Įsiveisė laukuose kenkėjai kurie naikino mūsų Gyveulėliai rausėse laukuose naikindami kviečių šaknis ir grauždami derlių.  Paaugliai buvo raginami juos gaudyti – už kiekvieną pagautą – pinigėliai.  augalus.  Gaujos varnų apspito kviečių laukus ir nuvalgydavo derlių.  Berniukai buvo skatinami lipti į medžius ir iį lizdų rinkti jų kiaušinius.  Už kiekvieną kiaušinį – pinigėlis.  Tada užpuolė žiogų spiečiai.  Jie taip pat mėgo krimsti kviečių derlių.  Greitai laukus užėmė piktžolės. Labiausiai bijojome, kad įsiveis piktžolė vadinama “Rusijos dagys” (Russian Thistle,). Šis augalas susisukdavo į dagių sviedinius kurie vėjo pučiami risdavosi per laukus visur mėtydami savo sėklas. Buvo beveik neįmanoma jų išnaikinti.

Šulinys tapo šaldytuvu

Kai nebeliko kviečių pardavimui, Tėvas suprato, kad turės pradėti pardavinėti mūsų jaučius ir kiaules.  Nors turėjome pieno, jo negalėjome nuvežti į pieninę nes negalėjome pervežti šaltai.  Patys išsukdavome pieną atskirdami grietinėlę ir tada ją pasiųsdavome į pieninę.  Sviestą patys gamindavome savo naudojimui namie.   Kadangi nebuvo ledo nei šaldytuvų, neturėjome kaip pieninius produktus saugiai laikyti, tai juos įdėdavome į kibirą kurį ant grandinės nuleisdavome giliai į šaltą mūsų šulinį.

Galų gale - Lietus

Po 6 metų sausros, galų gale 1935 metais įvyko staigmena.  Dangūs prasiskėlė ir pradėjo lyti.  Nuo vidurvasario kviečių daigai sparčiai išaugo.  Žolių ir šiaudų gyvuliams išaugo net perdaug.  Prūdal vėl prisipildė vandeniu – gyvuliai laisvai galėjo gerti.  Visi atsipūtėm iš džiaugsmo.

Bet vėlyvą vasarą, ten kur buvo pliki laukai per kuriuos vėjas laisvai keliavo, vėjai nulauždavo kviečių stiebus ir jie krisdavo ant žemės kur eventualiai supūdavo.  Tokiu būdu prarasdavom ne tik kviečius, bet ir šiaudus gyvuliams.  Kai tą vasarą atėjo laikas derlių nuimti, ūkininkai pastebėjo ant grūdų rudas dėmes.  Neužilgo atėjo žinia, kad šių dėmėtų grūdų pasaulinėje rinkoje neįmanoma parduoti.  Tos rudos dėmės tai palėsis vadinamas “rust”.  Mūsų kviečiai užkrėsti ir neparsiduos.

Išsikeliam paskutinį sykį - i Ontario

Mano tėvai buvo nuliūdę, pervargę ir praradę entuziazmą, kad po tiek metų sunkaus darbo – jie like be nieko.  Ir vėl Tėvas nutarė, kad atėjo laikas vėl kraustyti – šį sykį tolyn į rytus.  Jis nukeliavo apsidairyti dėl sąlygu Ontario provincijoje.  Tai ką jis pamatė ūkiuose jam paliko gerą įspūdį.   Per ateinančius du metus jis pardavė mūsų gyvulius ir arklius.  Keletą daiktų ir rūbų susipakavę, ir vėl visi traukėme į traukinių stotį.

1937m. spalio mėnesį atvykome į Torontą – čia ir pasilikom visam.

(Autorė:  Christina Anderson Bakalauro laipsnį gavo iš University of Toronto 1963 metais.  Baigusi studijas College of Education at UofT, pradėjo dirbti kaip mokytoja Dunnville, Ontario.  Vėliau perėjo dirbti kaip mokytoja Riverdale Collegiate Toronte.  Šią šeimos istorijos dalį parašė Toronto, Ontario, 12d. rugpiūčio mėn., 2010.)