a.a. BIRUTĖ JOANA RACEVIČIŪTĖ-ČEPAITIENĖ

Gimiau Klaipėdoje Lietuvoj. Tik baigiau gimnaziją ir mums reikėjo bėgti.

Išbėgame su prekėmis:

Tėvelis dirbo Lietuvos geležinkeliams netoli rubežiaus su Rytų Prūsija. Kai rusai įžengė į Lietuvą, nebuvo jokio klausimo, turėjome bėgti… Pasitaikė, kad krovė maistą į prekinį traukinį pervežimui į Vokietiją - mes ir įlipom į tą traukinį… Atsiradome Breslau, Vokietijoje. Ten gyvenome pabėgėlių stovyklose. Mums, vaikams, stovyklose buvo smagu - buvome be rūpęsčių, dienos pilnos laisvės – turėjome daug užsiėmimų, daug draugų ir daug laisvės tyrinėti savo aplinką…

Plaukiu kiton šalin viena:

Kanada viena iš pirmųjų priėmė pabėgėlius. Kanada mane priėmė. Atvykau laivu. Buvau vienintėlė iš mano šeimos kuri išvyko. Išplaukėme iš Hamburgo į Halifaxą. Buvo žiema. Išlipus Halifakso uoste, gavau 5 dolerius ir įsodino į traukinį iki “Union” stoties Toronte. Išlipus jaučiausi labai vieniša… Buvo taip gera pamatyti brolį laukiantį manęs… Gavau darbą siuvykloje ir angliškai išmokau pamažu. Ten dirbo daug tautybių ir vieni kitiems padėdavome…

Toronte susitikau jauną lietuvį Kazimierą ir mes apsivedėme. Mūsų gyvenimas sukosi apie lietuvių bendruomenę Toronte. Mano vyras vis svajojo grįžti Lietuvon, bet aš nebenorėjau grįžti. Mano šeima ir gyvenimas dabar buvo čia - Kanadoje.

Nuo kartos į kartą:

Pasikeitimai vyksta natūraliai ir jie vyksta kiekvienoje kartoje. Mano anūkai kalba lietuviškai, bet kadangi jie visi vedė svetimtaučius, jų vaikai kalba tik angliškai. Viliuosi, kad mano vaikai, anūkai ir vaikaičiai nepamirš Lietuvos.