ANASTAZJIA ALEKSANDREVIČIŪTĖ ŠČEPAVIČIENĖ

Anastazija Aleksandrevičiūtė Ščepavičienė, gimus Kaune.  Solistė, dainavo Lietuvos Valstybės operoje  1920-25 m. naudodama ‚Čeponis‘ pavardę.

KELIONĖ Į KANADĄ 1949m.

ANASTAZIJOS ŠČEPAVIČIENĖS LAIŠKAI 1949m.

Paruošiam iškvietimus kitiems

Brangi Onute, Simai ir Simukai,

Jau trys mėnesiai kaip mes Kanadoje.  Dievas padėjo mums susirasti Onutę Jackevičiūtę (Tu atsimeni – “bliondinė”, rodos Tu ją taip vadindavai) 1939m. Ji išvažiavo su ekskursija į Ameriką.  Dabar ji ištekėjusi, turi berniuką ir mergytę.  Gyvena gerai.

Petras pirmoj savaitėj gavo tarnybą savo specialybėj, aš dirbu siuvykloje.  Danutė mokosi.  Bendrai, Kanadoje dirba visi .  Sugyvena atrodo gerai, turi namus, automobilį ir banke pinigų.  Vis tik dirba vyras ir žmona.  Čia jau tokia mada.

Simai, Tu rodos minėjai, kad Tavo brolis Kanadoje.  Prašyk jų, kad Jus iškviestų.  Jei nori, duok man jo adresą, aš asmeniškai su juo pakalbėsiu.  Čia beveik kiekvienas lietuvis yra padaręs po 2-3 afidavitus (iškvietimus).

Gyvenimas laive plaukiant Kanadon

Mano Brangieji,

Nors jau 3 mėnesiai kaip mes Kanadoje, bet aš nerašysiu iš pradžių.  Kaip žinote, Diepholze turėjom laimės išbūti 3 savaites.  Ten gyventi malonumas buvo menkas.  Iš Diepholzo išvažiavome 19.IV.49 šeštą valandą ryto.

Dviaukštės lovos

Į Bremenhafen uostą atvažiavom 11val.  Kiekvienam ant krūtinės užkabino numerį. Čia stovėjo daug laivų. Visi spėliojom kuris bus mūsų.  Po pusvalandžio liepė eiti į laivą žąsele. (Laivo pavadinimas "Beaverbrae".) Užkabino dar po vieną numerį. Laivo tarnautojai vedė moteris su vaikais į vieną patalpą, o vyrus į kitą.  Čia kiekvienas pagal numerį užsiėmė savo lovą.  Lovos švarutės, baltos, dviejų augštų.  Ant kiekvienos lovos gelbėjimosi paduškėlės ir vėmimui indas.  Patalpos didelės, telpa apie 150 lovų.  Iš to spręskime, kad laivas ne kruzinis, bet už tat už kelionę už mus 3 asmenis sumokėjome tik 480 dolerių.

Maisto kiek tik nori

12val. gavom pietus.  Pietūs buvo puikūs: sriuba, 3 masiškos bulvės, rūgštūs kopūstai, garstyčios, baltinta kava ir cukrus, bulka ir marmaliadas. Mes galvojom, kad tai todėl, kad pirmieji laive pietūs, bet taip davė kasdien.  Valgyk kiek tik nori.  Vaisių taip pat davė kasdien.  Vakare gavom po 2 rūšis žuvies, keptos bulvės, žalių kopūstų saločiai, bulka, marmaliadas, kava ir apelsinas.

Išplaukiam grojant orkestrui

Vakare 9val. pasigirdo „Sorento“ ir po to maršas. Pasveikino visus kaipo būsiančius Kanados piliečius ir pakėlė inkarą.  Pradėjom tolti nuo kranto.  Visų veidai buvo rimti, pas daugumą akyse ašaros.  Naktį praleidom ramiai.  Kitą vakarą priplaukėm Anglijos krantus.  Laivas sustojo, pasikeitė kapitonai ir plaukėm toliau.

Jūros liga

Kadangi laivas didelis, pirmą naktį nesirgo niekas.  Pusryčiai nuo 7-9val. ryto: šoninė, kiaušiniai, saldi su razinkom košė, bulkutės su įvairiais marmaliadais, kava.  Po pusryčių visi turėjom užsidėti gelbėjimosi paduškėles ir laivo kapitonas paaiškino kaip reikia užsirišti.  12 val. pietūs.  Pietūs taip pat puikūs.  18val. vakarienė.

Po vakarienės kiekvienas gavo po kartoną amerikietiškų cigarečių ir po kilogramą saldainių, skanių sausainiukų ir įvairių mankučių.  Gaila, kad ne laiku davė.  Apie maistą nėra ką ir kalbėti.  Sekmadienį išėmė iš šaldytuvų 400 vištų ir pietum gavom po gerą porciją vištos.  Žodžiu, maistas puikus.

Į vakarą silpnesni jau krito, ypač žydai.  Iš viso mūs laive buvo 1000 žmonių.  Mes laikėmės, gėrėm vaistus nuo jūros ligos ir konjaką.  Buvau tikra, kad su tom piremonėm „Rygos“ neteks matyti.  Tiesa, laive tvarka tokia, kad po pusryčių visą dieną turi būti viršuje ant denio, tik po pietų 14val. kas nori gali būti viduj – poilsiui.

Jūros liga sergu ir aš

Dvi dienas nesirgo niekas.  Trečią dieną sukrito tiek daug, kad iš ryto į valgyklą nuėjo valgyti iš 1000 žmonių tik porą decetkų.  Smarkiai sergančiųjų tarpe ir aš.  Petrui ir Danutei taip pat teko 3 kart pamatyti „Rygą“, bet jų liga buvo lengvoj formoj.  Aš tai jau galvojau, kad neišlaikysiu.

Prabudau 6val. ryto spėliodama kur aš esu.  Kajutėj toks žiaugščiojimas moterų ir vaikų.  Kartu verksmai, šauksmai.  Jūs gi mane pažįstat, visuomet mėgstu palaikyti kompaniją, tai prisidėjau ir aš.  Kapitonas išbėgęs šaukia kad visi eitų į viršų ant denio.  Kur tu žmogau gali eiti jei negali galvos pakelti, o kojas nuleisti iš lovos neįmanoma.  Laivą labai supo.  Tik keliem vyram pasisekė ištempti savo žmonas į viršų.  Jų tarpe turėjo laimę ir mano Petras.  Mane visai basą su Danos pagalba vilkte išvilko.  Ore truputį atsigavau.

Šį rytą į valgyklą nuėjo apie 50 žmonių.  Tuojau pradėjo duoti citrinos ir karštos arbatos, bet ir tai nieko nepadėjo.  Pas mane buvo tik ta mintis kad vis viena mirsiu, tik, kad greičiau - kad ilgai nesikankinti.  Bepigu man buvo sirgti kada Petras ir Danutė mane prižiūrėjo, bet buvo šeimų kad visa šeima iškritus ir viens apie kitą nieko nežinojo 3 dienas.  Visi kam pasisekė išrėplioti į viršų miegojom kaip žirniukai ištrižai ant kėdžių ar ant denio.  Po 3 dienų ir vėl visi buvom sveiki ir linksmi, nors laivą supo nemažiau, bet organizmas priprato.  Supimas buvo toks didelis kad daug net iš laivo įgulos sirgo (čia aš noriu save pateisinti).   

Kad tik greičiau baigtūsi

Tai yra baisi liga kurią gali suprasti tik pačiam sergant.  Tai tęsėsi 2-3 dienas.  Buvo žmonių kurie prašė nuėję į ambulatoriją, kad ką nors darytų, kad jie greičiau mirtų.  O žydai nekantrūs.  Vienas sako, kad tai paskutinis transportas iš Europos.  Jis parašys kitiems kad niekas nevažiuotų į tokią sunkią kelionę.  Važiuodamas galvojo pasikviesti brolį, bet dabar jis to niekuomet nepadarys.  Kitas sėdi išbalęs vos gyvas.  Prieina viena ponia ir sako: “Gal tamstai atnešti arbatos ar kavos?“  Jis sako: „Tamsta man pabertum saują žemės po kojom, tai man būtų lengviau.“  Žodžiu, buvo visokių kurijozų.  Liga toji baisi, bet pasveikus ir vėl visi vieni iš kitų juokėmės.

Mus linksmino banginis ir žuvys

Bendrai tas važiavimas, tas ūžimas labai nusibosta, nes viskas labai vienodai.  Būna kinas, bet mažai kas į jį eina.  Vieną kartą matėm kaip keli tūkstančiai žuvų, taip už 2 metrų, kaip paršiukai, darė puolimą ant laivo.  Tai tęsėsi 10 minučių.  Ir dar kartą matėme juodą milžiną.  Visi nutarėme, kad tai buvo banginukas.  Pavojaus jokio, o juoko padarė daug.

Šiaip tai tik vanduo ir dangus.  Kas vakarą laikrodį atsukam po vieną valandą.  Jūs jau miegat kai mes dar matom kaip saulė leidžiasi.

Apsupti ledo kalnais

Aštuntą dieną ryto buvo didelis rūkas, o laivo įgulai pranešta, kad į mus plaukia ledo kalnas.  Toji žinia buvo nemaloni, svarbiausiai, kad didelis rūkas.  Laivas stovėjo arba iš lėto slinko.  Apie pietus nušvito ir po poros valandų pamatėm nepaprastai gražų vaizdą.  Tai buvo ledo kalnai.  Čia jau baimės neturėjom, nes laivas gražiai prasilenkė, o tokį reginį gyvenime pamatyti buvo malonu.

Iš Kvebeko miesto į Torontą

Po 10 dienų važiavimo išlipom Kvebeko uoste.  Čia įsodino į traukinio vagonus su nurodytom kryptim.  Vagonuose sėdimos vietos minkštos, labai patogios.  Restorano vagone pavalgėm kanadiškus pietus.  Davė po 2 dolerius ir važiavom kiekvienas savo kryptim.  Buvo žmonių, jų tarpe ir kelios lietuvių šeimos, kurios turėjo į savo gyvenvietes traukiniu važiuoti  7 paras.  Mes iki Toronto važiavom vieną parą.  Toronto stoty buvo susirinkę daug žmonių kurie laukė kiekvienas savų.  Jų tarpe buvo ir mano draugė (su apelsinų maišiuku - tai dovana mums) kuri parsivežė mus pas save ir čia prasidėjo mūsu naujas gyvenimas.