a.a. ALINA KŠIVICKIENĖ 1917-2018

Gimiau 1917 m. Lietuvoje. Buvau dar labai jauna… nebuvau sulaukusi 18 metų, kai įstojau į universitetą ... Kanadoje apsigyvenome Hamiltone, Ontario.

Studijos:

Jau 12 metų būdama nusprendžiau būti gydytoja. 1942m. gavau medicinos diplomą Vytauto Didžiojo Universitete (VDU) Kaune.

Su savo būsimu vyru Jonu susipažinau būdama 19 metų. Buvau antrame kurse. Nenorėjau tekėti, norėjau pirma baigt mokslus. Gavau diplomą, pradėjau atlikti stažą, ir tada ištekėjau.

Rusai užima Lietuvą:

Kaip tik tada sovietai grįžo antrą kartą į Lietuvą. Čiurčilis nesiskubino padėti rusams. Rusai pradėjo pralaimėti karą. Vokiečiai artėjo prie Maskvos. Vakarai tada susigriebė, kad reikia daugiau bijoti vokiečių, negu rusų. Vakarai įsijungė į karą prieš vokiečius – prancūzai, anglai ir amerikonai karių nesiuntė, tik pabūklus, lėktuvus, šaudymo įrankius. Rusai atsigavo, išgrūdo vokiečius lauk ir patys antrą kartą grįžo į Lietuvą.

Kariuomenė be vado:

Rusai buvo davę ultimatumą Lietuvos Prezidentui A. Smetonai, kad įleistų į Lietuvą tam tikrą dalį rusų karių. Rusai davė tik 12 valandas Lietuvos Vyriausybei atsakyti į ultimatumą. Smetona sušaukė ministerius. Karo ministeris buvo Raštikis. Jis sake, kad Lietuva nepajėgs atsispirti rusų kariuomenei, kad bus per daug žudymų. Smetona, priėmęs rusų ultimatumą, pabėgo su šeima į Vokietiją. Raštikis taip pat. Lietuvos kariuomenė pati pradėjo kariauti nors ir neturėjo karo vado. Devintas pulkas Marijampolėje norėjo eiti į karą. Nebuvo kam vadovauti.

Rusus pasitinka su rožėmis:

Buvau Kauno gatvėse kai įžygiavo rusai. O kaip jie baisiai atrodė! Kažkokie kalmukai [mongolų grupė], panašūs į kiniečius. Neturėjo net aulinių batų. Taip vargingai atrodė. Mano sesuo apsiverkė. O buvo pilna žydelkaičių kurios rusų karius pasitiko su rožėmis. Galvojo, kad geriau rusai negu vokiečiai, nes žydai Hitlerio buvo naikinami.

Darbininkų paradas ir Stalino portretas:

Tais metais Darbininkų šventės parade, visi mokiniai ir darbininkai turėjo žygiuoti ir šaukti “ura”. Nes Jonas fabrike, kuriame dirbo buvo gerbiamas, jam buvo paskirta nešti Stalino portretą. Jis atsisakė. NKVD jį pašaukė pasiaiškinti kodėl jis taip padarė. Jo nesuėmė, bet jis jau buvo pažymėtas, kaip priešas. Pas sovietus taip buvo – kas ne su mumis, tas prieš mus, tas turi būti sunaikintas.

Apie komunistus

Per 5 dienas sovietai Sibiran išvežė 7000 žmonių…

Jie buvo ypatingai žiaurūs. Kai sovietai užėmė Lietuvą, iš kalėjimų ištraukė politinius kalinius ir juos baisiai žiauriai nukankino. Suradę tris kunigus, peiliu išpjovė kryžių jiems ant pečių. Jie žinoma nuo to mirė. O Panevežio ligoninėje, jiems užėjus, žmonės išgirdo, kas darosi, tai slapstėsi. Vyko operacija – du daktarai operavo. Rusai juos ištraukė iš operacinės ir lauke aikštėje juos nukankino ir paliko. Šiaip paprasti rusai žmonės nuoširdūs, daug padeda - nežinau kas juos taip sugadino.

Prasideda trėmimai į Sibirą:

Tikrai galvojom, kad jau baigta Lietuvai. 1941 metais daugelį lietuvių išvežė į Sibirą ir mano šeima buvo pirmutinė ant sąrašo, kadangi mano tėvas buvo teisininkas. Kai Smetona tapo prezidentu, paskirstė savo klasiokus draugus į pareigas teismo sistemoje – vienas tapo aukštojo teismo teisėju, kitas teisingumo viceministeris. Tai juos pirmutinius rusai ir pagriebė.

1941 birželio 14 naktį pasibeldė į duris ir pasakė rengtis, nes mus išveža. Vienas tėvo brolis Sibire metus išgyveno, kitas pusantrus. Viena teta Sibire mirė, o kitą išgyveno. Aš buvau paženklinta, nes buvau iš buržujų giminės. Turėjome bėgti.

Bėgam - dirbam:

Nieko nelaukę, staigiai pabėgom į Vokietiją. Bet pasivėlinom - siena jau buvo uždaryta, nepraleido nieko. Galėjom pabėgti tiktai į Vokietiją kaip karo darbininkai. Užsirašėm karo darbams. Nežinojom, kur jie mus pasiųs. Nuvežė į lagerius prie Vienos, Austrijoje. Viena buvo vokiečių užvaldyta. Kai nuvažiavom į lagerius, klausė, kas mes, kokiam fabrike dirbę? Jonas sakė kad mes turime profesijas: “Mano žmona gydytoja, o aš – inžinierius.” Vokiečiai tuojaus pasakė: “Mums reikia gydytojų, nes mūsų gydytojai fronte, ir mums reikia inžinierių. Mes jus atleidžiam nuo karo darbų ir duodam pažymėjimą, kad policija jūsų nesuimtų.” Mane paskyrė į Tiuringiją. Mano vyrą taip pat – nuvykome į Eisenachą. Tai buvo miestas kuriame gamino plieną. Bombarduodavo kas antrą naktį. Pusė Eisenacho buvo sugriautas. Ant ligoninės stogo buvo pažymėtas raudonas kryžius, tai ligoninės nebombardavo. Aš kaip internistė, buvau paskirta į širdies ligų skurių. Ten ir išdirbau iki karto pabaigos.

Vokiečiai pralaimi – skirsto į stovyklas:

Kadangi Vokiečiai pralaimėjo karą, Vokietija buvo paskirstyta į zonas – rytų zona teko rusams, pietų-vakarų amerikonams. Dar buvo prancūzų ir anglų zonos.

Tiuringijos provincija buvo paskirta amerikonams ir rusams. Atsidusom, nes atsiradome amerikonų dalyje. Rusai elgėsi baisiai. Niekino visas moteris, nesvarbu ar jaunos ar senos. Čia žvėrys buvo, ne kariai.

Stovyklose dirbu medike:

Amerikonai mūsų pasigailėjo ir patalpino į DP stovyklas. Man ten buvo neblogai, galėjau dirbti kaip gydytoja. UNRRA davė patalpas, davė mašineriją bei instrumentus. Jei reikėjo rentgeno ėjome į Vokiečių ligoninę. Dirbau kadangi kalbėjau rusiškai, lenkiškai, labai gerai vokiškai ir, žinoma, lietuviškai.

Paskui mūsų zoną atidavė atgal rusams. Išbuvom lagery 4 metus.

Į Kanadą:

Prasidėjo Berlyno blokada ir turėjom vėl bėgti.

Prasidėjo emigracija. Jokių giminių neturėjom užsieny tai niekas mūsų negalėjo iškviesti. Užsirašėm važiuoti į Kanadą. O Kanada nenorėjo jokių specialistų, jai reikėjo tik darbininkų. Mus užrašė kaip darbininkus į ūkį. Atažiavom į Halifaksą. Imigracijos pareigūnė pasižiūrėjo į mus ir pasakė: “Jūs neatrodot kaip darbininkai.” Jonas pasakė: “Mano žmona miestietė, bet aš galiu dirbti ūkyje.” “Nesvarbu, kas ji yra, pagal sutartį turit abu dirbti. Koks jūs inžinierius?” paklausė. Jonas atsakė: “Chemikas.” “Mums Kanadoje chemikų reikia, tai Jūs galėsite dirbti be egzaminų.” O man ji pasakė: “Jūs turėsite pirmiausia atlikti stažą ir paskui išlaiktyi egzaminus. Perspėju, sunkiai gausit stažą, bet be stažo negalėsit laikyti egzaminų ir jums bus sunku.” Mus atleido iš tos darbo sutarties.

Turiu keisti karjerą:

Dirbau metus fabrike - prosinau, kol biškį pramokau anglų kalbos. Pradėjau ieškoti gydytojos stažo dvejose ligoninėse: “General” ir “St. Joseph’s”. “General” direktorius nė nežiūrėjo į visus mano diplomus, pažymėjimus, vertinimus. Pasakė: “Žinau kodėl atėjot. Mes iš vis nenorim moters, internistės. Pirmiausia priimsiu tas, kurios baigę mediciną Kanadoje. Jūs galit palikti savo pavardę, aš jums paskambinsiu, kai ateis jūsų eilė.” “St. Joseph’s” direktorė buvo vienuolė. Ir jinai pasižiūrėjo į mane ir sake: “Are you married?” [Ar esi ištekėjusi)? Tai kodėl norit būti daktarė? Jūsų pareiga yra turėti vaikų. Negalvok apie profesiją, pirmiausia turi šeima sukurti.” Norėjau sakyti “not your business” [ne jūsų reikalas], bet susilaikiau. Direktorė sake: “Aš nenoriu stažisčių. Jų jau turiu 2 metam į priekį. Aš jums kadanors paskambinsiu.” Vėl išėjau be nieko.

Ką daryti? Kur galiu panaudoti savo antrą mokymosi sritį - psichiatriją ir psichologiją? Pasiteiravau psychologų draugijoj, kokie reikalavimai. Mano diplomas geras, bet turiu turėti dar papildomų kursų. Nuėjau studijoms vienus metus McMaster Universitete Hamiltone – reikėjo išlaikyti statistiką.

Gavau darbą kaip psichologė Catholic Social Agency (Katalikų socialinės rūpybos agentūroje). Pradėjau dirbti būdama 34 metų amžiaus ir ten išdirbau iki 1984 metų kai, būdama 67m. amžiaus išėjau į pensiją. Mokėjau 4 kalbas. Nebuvo kitų, kurie kalbėjo kitom kalbom, tai man teko ir vertėjauti Family Court (Šeimų teismuose).

Imigracija iš Europos buvo didelė ir žmonės čia atvykę turėjo rimtų problemų. Buvo nervuoti, kentėjo nuo depresijų, kai kurie net bandė nusižudyti. Tai teko būti “marriage counselor”, “family counselor”, “individual counselor”, “children’s counselor”. [Teikiau psichologinius patarimus poroms, šeimoms, pavieniams asmenims ir vaikams.] Reikėjo net naktimis atsakinėti telefonus. Dirbau su daktarais, buvau vertėja ligoninėse ir su teisėjais. Mano darbas buvo tikrai įdomus, gal net įdomesnis negu daktarės.

Kokia lietuviška veikla užsiėmėte Kanadoje?

Mano vyras įsijungė į parapijos darbus Hamiltone. Vietinis vyskupas davė seną koplyčią, kad persitvarkytume į bažnyčią. Mes čia atvykom ne geresniam gyvenimui, bet gelbėdami savo gyvybę plius su misija – nesirūpint savo gyvenimu bet paaukoti save Lietuvai. Kai kas klausdavo kodėl tiek daug dirbi su lietuviais, Jonas visą laiką atsakydavo, kad atmoka skolą Lietuvai. Niekas jam nepadėjo, negavo net stipendijos, neturėjo jokių protekcijų. Mes abu labai mylėjom Lietuvą.

Kokį patarimą duotumėt kitiems?

Laikytis teisybės. Jei pameluosi, tas melas išeis į viešumą ir nustosi žmonių pagarbos. Aš bandau niekad nemeluoti.

Pasitikėjimas vienas kitu yra svarbiausias dalykas šeimoj, tarp žmonių ir tarp bendradarbių.

Dėkoju Dievui. Nežinau ar buvau laiminga, bet savo gyvenime sutikau labai daug gerų žmonių. Neturiu jokios pagiežos. Tik viena - aš nemėgstu komunistų, nes jie sugriovė mano gyvenimą ir sugriovė mano tautą.