a.a. AGOTA STANKAITYTĖ RATAVIČIENĖ 1920-2022

Gimiau 1920m. Kudirkos Naumiestiyje, Lietuvoje.

Priversti bėgti:

Mus privertė palikti savo namus.  Davė tik 20 minučių pasiruošti.  Su savimi pasiėmėme tiek maisto kiek galėjome panešti ir išėjome tik su tuo ką dėvėjome tuo metu.   Tėvelis jau buvo pasodintas į kalėjimą, tai Mama mus keturis (visi buvome žemiau 10m. amžiaus) ir seną Tetą pasiėmė, pasisodino į mažą vežimą ir išvažiavome.   Pakelyje miegojome tvartuose kartu su gyvuliais ir buvome dėkingi, kad turėjome stogą virš galvos.  Kai tik Frontas priartėdavo, bėgdavome tolyn – traukėmės į Vakarus, į Vokietijos pusę.  Kai tik Frontas priartėdavo, traukdavomės tolyn nuo jo.

Privažiavome Konigsbergą, Kaliningrade.  Čia mus įsodino į traukinį.  Jis stodavo įvairiuose miesteliuose bei kaimuose ir vietiniai ūkininkai ateidavo mus patikrinti ar tinkame ūkio darbams.  Pasirinkdavo tinkančius  ir juos išlaipindavo, nes jie buvo reikalinga darbo jėga ūkiuose.   Kadangi Mama turėjo keturis mažus vaikus, niekas jos neėmė darbams, tai mes taip ir toliau keliavome aplink Vokietiją tame traukinyje.   Galų gale privažiavome Schleswig-Holstein ir kai karas pasibaigė, mus paskyrė į pabėgėlių stovyklą Tolke.

Mama elgetauja:

Išgirdome, kad atidarė gimnaziją Kleinweitenze tai išvykome iš Tolk ir persikėlėme tenais, kad vaikai galėtų mokytis.  Toje stovykloje buvo pilna jaunimo ir vyko daug organizuotų užsiėmimų: chorai, muzikos pamokos, tautiniai šokiai.  Vasarą mokyklos pertraukos metu, vykdavo įvairios praktinės pamokos – išmokome slaugymo, pirmosios pagalbos, tt.  Mes čia barakuose išgyvenome iki 1948m.

Visada buvome alkani. Maisto duoklės kurią gaudavome iš stovyklos neužteko.   Mamai teko rūpintis kaip išmaitinti savo šeimą, tai jinai pradėjo elgetauti pas vietinius vokiečius.  Grįždavo su duonos kampeliu ar kokiu svogūnu ar kita daržove.  Dadėdavo prie maisto duoklės kurią gaudavome stovykloje.  Taip mes ir išgyvenome.   Kai aš išvykau Kanadon dirbti namų ruošoje, siųsdavau savo šeimai Vokietijoje maisto siuntinius, kad ten likusieji Mama, broliai ir seserys galėtų išgyventi.

Atplaukiu į Halifaksą:

Kanadon atvykau 28d. kovo mėn. 1948 metais “Marine Falcon” laivu.   Kelionė buvo ilga ir jūra nerami.  Dėka tos kelionės laivu, iki šiai dienai, negaliu ir nebenoriu keliauti laivu.

Atplaukiau į Halifaksą ir iš karto mane įsodino į traukinį į Montrealį.  Mūsų grupę suskirstė: vyrus pasiuntė dirbti miškuose, o moteris į darbus ligoninėse arba pas šeimas namų ruošai.   Mes keturios atsiradome Valleyfield miestelyje apie 40km. nuo Montrealio.   Mane paskyrė namų ruošos darbams italų šeimoje pagal vienų metų sutartį.   Šeima turėjo vaisių importo biznį.  Jie patys prieš keletą metų buvo emigravę iš Italijos į San Francisko miestą Amerikoje, bet dėl gaisrų ir žemės drebėjimų persikėlė Kanadon, Valleyfield miestelin.   Jie man buvo geri, nes patys buvę imigrantai ir suprato ką aš kaip nauja imigrantė pergyenu.  Jie padėjo iškviesti mano likusią šeimą iš Vokietijos į Kanadą.  Kai baigiau darbo sutartį, mes persikėlėme į Montrealį, kad būtumėm arčiau lietuvių.

Ne diskriminavo, bet su mumis kitaip elgėsi:

Tiesioginės diskriminacijos nejutome, bet su mumis kitaip elgėsi.  Mažai toleravo svetimas kalbas ir nelabai suprato kodėl mes palikome savo namus ir bėgome iš savo krašto.

Kai savo šeimą auginau, namie kalbėjome tiktai lietuviškai.  Kai savo jauniausią dukrą vedžiau į pradžios mokyklą, ji daugiau kalbėjo lietuviškai nei angliškai ir mokytoja jai duodavo pastabas kai kartais klasėje jinai kalbėdavo lietuviškai.  Jinai grįždavo namo verkdama.

Montrealyje buvo daug lietuvių kurie buvo anksčiau imigravę į Kanadą, 1927-28 metais.  Jie į mus žiūrėjo kaip į pabėgėlius (DP) ir mus žemino.  Kaikurie mus užjautė ir mums padėjo, bet dauguma mūsų nemėgo ir nesuprato kaip galėjome palikti gerą gyvenimą Lietuvoje ir atvykti čia.

Vietiniai kanadiečiai mus vandindavo “Pollacks” (lenkais).

Čia guli tie kurie šį kraštą pastatė :

Neseniai buvau laidotuvėse kuriose sutikau seną pažįstamą iš Montrealio.  Jis buvo pirmųjų imigrantų iš Lietuvos sūnus ir buvo  gimęs jau Kanadoje.  Jis manęs užklausė:  “Ar žinai kas pastatė Kanadą?  Žiūrėk  - jie visi guli čia po tavo kojomis - po šiais antkapiais.”  Jo žodžiai privertė mane pagalvoti – taip, jis teisus.  Tikrai – jie visi savo prakaitu statė šį kraštą.  Jie nežinojo kas yra nedarbo duoklė ar kokianors valdžios parama, nes tokių dalykų tais laikais nebuvo naujiems ateiviams.  Kiekvienas žmogus kuris atvyko į šį kraštą dirbo ir dirbo sunkiai prie visokių darbų kurie buvo reikalingi, kad šį kraštą vystyti ir pastatyti ant kojų.  Sau turėjai tai ką savo rankomis užsidirbai.   Galimybės buvo lygiai vienodos visiems, bet kaip tu tas galimybes panaudojai, priklausė nuo tavęs.