Mūsų Istorija

Lietuvos Respublika – Lietuva

Lietuvos Respublika yra valstybė Europoje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Ribojasi su Lativja, Baltarusija, Lenkija ir Rusija (Kaliningrado sritis). Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos 1940 metais. Lietuvą antrą kartą okupavo ir prijungė prie Sovietų Sąjungos 1944 metais. Kovo 11, 1990 Lietuva paskelbė atsikuriant visišką valstybės suverenitetą ir tapo pirmoji tautybinė respublika paskelbusi atsiskiriant nuo Tarybų Sąjungos. Nuo 2004, Lietuva priklauso NATO ir yra Europos Sąjungos narė.

Kanada niekad nepripažino Sovietų okupacijos ir buvo viena iš pirmūjų kraštų kur pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 metais.

Emigracijos istorijos apibudinimas

Kada atsirado pirmieji mūsų tautiečiai Amerikos žemyne, tikslių žinių nėra, nes tuo metu nebuvo jokių registrų, pavardės ar tautybė dažnai nebuvo žymima, o pavardės neatspindėjo tautybės. Labiausiai žinomas pirmasis imigrantas iš tuometinės Lietuvos Aleksandras Kuršis, kuris XVII šimtmetyje atvyko į New Amsterdam (dabar Niujorkas) , kiek pabuvęs išvyko atgal į Europą. Tuometiniais laikais Kanada buvo dar tolimesnis už Jungtines Valstijas kraštas, todėl tikriausiai tik vienas kitas lietuvis pasiekė Kanadą ir išnyko jos platybėse arba neradęs to, ko ieškojo, grįžo atgal. Labiau pastebima ir gausesnė emigracija vyko XIX šimtmetyje po 1812 m, 1861 baudžiavos panaikinimo, 1863 metų sukilimo. Vengdami brutalios carinės Rusijos rusifikacijos, prievartinės 25 -erius metus trunkančios rekrūtų tarnybos caro armijoje, po sukilimų bėgdami nuo susidorojimų, tikėtina, lietuviai per Angliją pasiekė pirmiausia JAV, o iš ten atkeliaudavo ir iki Kanados. Naują imigracijos bangą sukėlė pobaudžiavinis laikotarpis. Lietuvos gyvenimas dar buvo sunkus; žemių dalybos ir socialinė pertvarka vyko lėtai, skurdui pasmerkdami daugybę vakarykščių kumečių ar baudžiauninkų. Daugelis gausių šeimų, turėdamos nedidelį sklypą žemės, pagal tuometinį įstatymą turėjo dalinti jį po lygiai visiems vaikams, ir tai buvo didėjančio skurdo priežastimi. Daugelis dėl ekonominių priežasčių vyko ieškoti darbo į artimiausius pramonės centrus Rygą, St. Petersburg, Odessą, pagaliau patys drąsiausieji, dažniausiai vykdami per Angliją, atrado Pensilvanijos(JAV) anglių kasyklas. Ten ir atsirado pirmasis gausesnis lietuvių telkinys, pirmoji lietuvių visuomeninė organizacija. Tarp 1860 -1914 iš Lietuvos išvyko 400,000 žmonių, bet reikia būtinai paminėti, kad išvykusiųjų tarpe didelę dalį sudarė žydai.

I pasaulinis karas pertraukė emigraciją, bet atkurta Lietuvos nepriklausomybė nieko gero nepasiūlė, jos pirmaisiais metais prasidėjo nauja emigracijos banga. Apie 1920 net 102,000 žmonių paliko Lietuvą, tiesa, penktadalį iš jų sudarė žydai. Šios lietuvių išvykėlių bangos dalis atvyko ir į Kanadą.

Yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:1) XIX š. pabaigos – XX š. pradžios ekonominė emigracija (vadinamieji grynoriai) 2) emigracija iš nepriklausomos Lietuvos 1920-1940 m. (kai kurie tyrinėtojai šiuos emigrantus priskiria prie grynorių emigracijos ir neišskiria į atskirą emigracijos bangą), 3) politiniai pabėgėliai, pasitraukę iš Lietuvos II Pasaulinio karo pabaigoje (vadinamieji dipukai); 4) šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.

Nuo XVI š. emigraciją lėmė ideologinės, religinės, ekonominės ar politinės priežastys. Pvz., radikalieji Lietuvos protestantai (arijonys) XVII š. bėgo nuo kontrreformacijos teroro. Ši emigracija į Vakarus nuplukdė iškilių asmenybių, tarp kurių minimas ir vienas pirmųjų lietuvių –Karolis Aleksandras Kursius (Cursius, Curtius), įkūręs pirmąją lotynišką mokyklą Naujajame Amsterdame (Niujorke).
Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV ar Kanadą.

Lietuviai Kanadoje

Kanados emigrantus galima skirti į dvi bangas: senoji - 1880-1920 m. ir naujoji 1954 ( DP-Displaced Persons) ir vėlesnių dešimtmečių karta. Bet verta paminėti, kad atvykėlių iš Lietuvos būta dar pačioje XIX šimtmečio pradžioje. Archyviniai dokumentai liudija, kad 1812 metų kare Kanados pusėje apie 150 lietuvių kartu su britų armija kovojo prieš amerikiečių armiją. Šie lietuviškos kilmės kariai priklausė Napoleono armijai, naiviai tikėdamiesi, kad Europos užkariautojas padės atgauti padalintai Lietuvai nepriklausomybę nuo carinės Rusijos. Napoleonui pralaimėjus, Lietuvos kariūnai prisijungė prie britų armijos, ir vėliau su ja atsidūrė Kanados -JAV pasienyje, Ontario provincijoje, Fort Erie. Čia vyko įnirtingi, lemiami Kanados ir JAV mūšiai. Pasibaigus šiam karui, išlikusieji gyvi ar nepabėgę per apsuptį, pasiliko čia, Niagaros pakrantėje gavo žemės ir pradėjo naują gyvenimą. Kai kurie iš šios lietuvių grupės 1817 metais buvo išsiųsti į Vinipegą saugoti Red River kolonistų, dar kiti buvo į Saskatchewan ir Manitobos provincijas ir ten išsisklaidė be pėdsakų.

Iki XX šimtmečio lietuviai neretai į Kanadą atkeliaudavo per JAV, bet neužsibūdavo dėl ekonominių priežasčių: didžiulėse mažai apgyvendintose platybėse nebuvo darbo, išskyrus sezoninius. Tikslesnį vaizdą apie atvykstančius į Kanadą lietuvius imigrantus turime jau nuo 1900, kai pradėta oficiali valstybinė gyventojų registracija. Pirmieji oficialiai registruoti kaip lietuviai - broliai Starkos, atvykę 1900 iš Glasgow (Scotland). Jau 1902-04 atvyko apie 30 šeimų iš Škotijos kasyklų ir apsistojo Montrealyje. Jie dirbo N.Škotijos ir aplinkinėse kasyklose iki 1919. Nustojus veikti kasykloms, ieškodami pragyvenimo šaltinių kėlėsi kitur.

Pirmasis – 1901m- Kanados gyventojų surašymas rodo, kad kartu su vengrais, moraviais, lietuviai sudarė 1,549 žmonių grupę. Po dešimtmečio (1911) ši grupė buvo dešimteriopai didesnė, turinti 11,648 žmonių; kiek joje lietuvių –neaišku, nes jie neišskiriami iš bendro skaičiaus. Vėlesnis 1921 metų surašymas jau atspindi lietuvius kaip atskirą grupę, kurioje buvo beveik 2,000 žmonių. Kas dešimtmetį šis skaičius augo, ir 1931 buvo suskaičiuoti 5,876 lietuviai. Tikriausiai, jų būta daugiau, nes kai kurie tautiečiai buvo užrašomi lenkais ar rusais. Bendras prieškarinės lietuvių imigrantų bendruomenės narių skaičius daugelio istorikų sutarimu siekė 10,000. Pastovaus skaičiaus nebuvo, nes kai kurie lietuviai dažnai keliaudavo iš Kanados į JAV ir atgal, ieškodami darbo, kitų šeimos narių ar nuotakų (atkeliaudavo dažniausia jauni vyrai).

Kanadiečiams patiko jauni stiprūs lietuviai, nebijantys sunkaus fizinio darbo , ir bandė juos, vagonuose uždarytus, prievarta nugabenti į prerijas sunkiam darbui kolonistų ūkiuose. Kai kuriems pakeliui pavykdavo pabėgti. Pirmieji emigrantai, atvykę į Kanadą, nesulaukdavo jokios pagalbos ar patarimo, versdavosi savo jėgomis; ukrainiečiai, kurių buvo daugiau, turėjo savo organizacijas. Tik vėliau pradėjo steigti savišalpos grupes, rūpintis vaikų mokymu.

Atvykėliai lietuviai daugiausiai dirbo ūkiuose, bet dalis telkėsi miestuose - Toronte, Montrealyje, Hamiltone, kur būta pramonės įmonių ir šiaip kitų darbų. Atvykusieji po I Pasaulinio karo buvo mažai išsilavinę, skurdo nuvarginti ir lengvai pasiduodantys kairiųjų propagandai. Nekentę A. Smetonos laikų Lietuvos, jie lengvai pasiduodavo socialistų įtakai ir prisidėdavo prie jų veiklos bei organizacijų.
Kanados lietuvių bendruomenė pastebimai pasipildė ir atsinaujino po II Pasaulinio karo. Skaičiuojama, kad per pirmąjį pokario dešimtmetį iš Europos į Kanadą atvyko iki 14,000 išvietintųjų , vadinamų dipukais (Displaced Persons). Pokarinė imigrantų iš Lietuvos banga buvo kitokia – jauni, išsilavinę Lietuvoje ar Vokietijoje, jie kibo į naują gyvenimą. Bet Vokietijos DP stovyklose registruojant imigracijai į Kanadą, jie buvo priversti apsimetinėti, nes Kanadai buvo reikalingi ne inteligentai, bet pagalbiniai darbininkai. Tad jie turėjo slėpti savo išsilavinimą, profesiją. Tik atlikę privalomą sutartą darbo tarnybą, pokario atvykėliai lietuviai mokėsi vakarais po darbo, siekė karjeros ir greitai pakilo į aukštesnį socialinį sluoksnį. Kitas skiriamasis pokario imigrantų bruožas nuo anksčiau atvykusių - jie buvo politiškai jautrūs Lietuvos likimui, laikė save Lietuvos kultūros, kalbos ir tradicijų saugotojais išeivijoje, todėl švietimui ir kultūrai skyrė daug savo laiko ir lėšų. Jie ir pradėjo steigti visuomenines politines organizacijas, švietimo ir finansines institucijas, kūrė parapijas, telkėsi kultūrinei veiklai, sportui, aktyviai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekius, rūpinosi lietuviška spauda. Jų ryšiai su ankstesniąja imigrantų karta ir organizacijomis nebuvo draugiški, bet metams bėgant priešiškumas išnyko.

Didžiausi lietuvių imigrantų telkiniai buvo Ontario provincijoje - Toronte, Hamiltone, St. Catharines, Delhi ir kitur; Kvebeko provincijoje – Montrealyje, , Albertos provincijoje- Edmontone ir kt.

Pokario atvykėlių karta ir jų vaikai labai sėkmingai įsigyveno ir įsijungė į Kanados visuomenę. Bet jauni lietuviai, įgiję aukštąjį išsilavinimą ir galimybę karjerai, greičiau nutolo nuo bendruomenės veiklos, dalis pasitraukė dėl asmeninių priežasčių, dažniausiai dėl vedybų su kitataučiais ar persikėlę gyventi toliau nuo lietuviškų telkinių. 1990 m kovo 11-ąją paskelbus apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę , pradėjus byrėti buvusiai sovietinės ekonomikos sanklodai, Kanados lietuvių bendruomenę papildė naujų imigrantų srautas.

1991 metais surašymo sąrašuose įrašyti 17,335 mišrios kilmės ir 15,180 lietuvių -iš viso 32,515. Šis skaičius nuolat keičiasi – kasmet atvyksta ir išvyksta nauji tautiečiai - šeimos, studentai ar pavieniai žmonės. Kanada su Lietuva turi bevizį režimą, studentų mainų programas, bendradarbiauja prekybos, karinėje srityje, todėl vyksta abipusis žmonių judėjimas.

Šaltiniai:
Dapkutė, D. Lietuviai pasaulyje. VDU išeivijos instituto žurnalas
OIKOS Lietuvių migracijos ir diasporos studijos
Danys, M. Lithuanians, The Encyclopedia of Canada’s Peoples
Canadian Encyclopedia
Lietuvių enciklopedija, X tomas